Naujausios
Vytenis Rimkus linksmino publiką senais sienlaikraščiais
Reta paroda sulaukia tiek smagaus juoko ir šypsenų, kiek jų sukėlė penktadienį Šiaulių dailės galerijoje surengta menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus prieš daugiau nei 50 metų pieštų sienlaikraščių paroda „Sienlaikraščių epocha“. Žiūrovai kvatojosi, gyvai aptarinėjo tai, kieno liudytojais sovietmečiu buvo ir jie patys. „Ačiū už puikų humoro vakarą“, – dėkojo profesoriui į parodos atidarymą susirinkę šiauliečiai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Sienlaikraščiams – per 50 metų
Nedidelėje galerijos salėje – daugybė parudusių nuo laiko sienlaikraščių, kuriuos V. Rimkus kūrė apie 1958–1966 metus. Sienlaikraščiai kurti V. Rimkui dirbant Šiaulių autobusų – taksomotorų ūkyje. Čia V. Rimkus įsidarbino grįžęs iš tremties Sibire, nes niekur kitur darbo negavo. Dažė autobusus, taksi, paprašytas piešė ir sienlaikraščius.
Sienlaikraščiuose būsimasis menotyros profesorius išjuokė autoūkio „šoferių“, konduktorių, šaltkalvių ir net valytojų tinginystes, girtuokliavimą, pravaikštas, keleivių vežimą be bilieto ir net autoūkio darbuotojų paleistuvystes.
Įdomu tai, kad visi sienlaikraščių herojai įvardinti pavardėmis o nupiešti jie išjuokiančiose situacijose geriantys, besivoliojantys ar paleistuvaujantys darbo metu ar darbo vietoje.
„Temos, pasirodo, amžinos, nepasakysi, kad jos ir šiandien neaktualios“, – juokėsi V. Rimkus.
Dalis sienlaikraščių tekstų eiliuoti. Jaunystėje rašiusiam eilėraščius V. Rimkui nesunku buvo rasti ritmą ir tų laikų negerovėms išjuokti.
Prisiminimai kelia juoką
V. Rimkus parodos atidaryme pasakojo, kad dalis sienlaikraščių neišsaugoti.
Profesorius prisiminė, kad buvo išsiųstas piešti plakatų ir satyrinių sienlaikraščių ir į atokų Kelmės rajono kolūkį. Tuoj dailininkui buvo nurodytos konkrečios temos ir nusižengėliai – pravaikštininkai, girtuokliai, grobstytojai.
Tačiau dailininkas pastebėjo, kad jau kitą dieną iš sienlaikraščių karikatūros su prasižengėliai išnykdavo, o dailininką kuravęs mechanikas skubiai pateikdavo kitas pavardes. Išaiškėjo, kad tas mechanikas karikatūras prasižengėliams parduodavo už butelį ir į darbo pabaigą jau būdavo gerokai pats įkaušęs.
Sienlaikraščių epocha – užmarštin
Profesorius priminė, kad sovietinėje visuomenėje sienlaikraščiai buvo privalomi visoms įmonėms, įstaigoms, mokykloms. Su sovietinės epochos pabaiga sienlaikraščiai iškeliavo užmarštin.
„Retas atvejis buvo bažnyčių sienlaikraščiai, bet ir tokie buvo“, – priminė V. Rimkus. Bažnyčios sienlaikraštį V. Rimkui yra tekę aptikti Tytuvėnų bažnyčioje devintajame dešimtmetyje. Rašytą ir leistą tuo metu bažnyčioje klebonavusio šviesaus atminimo kunigo Ričardo Mikutavičiaus.
„Aš gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesio, bet sienlaikraščiu susidomėjo svečiai iš Maskvos ir Armėnijos. Stebėjosi, kad bažnyčios sienlaikraštyje buvo gvildenamos rimtos teologinės temos“, – pasakojo V. Rimkus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRISIMINIMAI: Vytenis Rimkus surengė parodą iš Šiaulių autoūkio sienlaikraščių, kuriems daugiau, nei 50 metų. Sienlaikraščių epocha jau seniai pasibaigė, o žmonių nuodėmės liko panašios.
NUODĖMĖS: Po naujųjų metų šventimo neatėjai į darbą – atsidursi sienlaikraštyje.