Vyšnių festivalis nepamiršta krašto kūrėjų ir istorijos

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Aukščiausia kaliausė Miesto aikštėje siekė 12 metrų 10 centimetrų.
Šį savaitgalį Žagarė, kaip kasmet liepos viduryje, gaudė lyg bičių avilys. Vyšnių festivalis apgobė ir pripildė miestą muzikos, dainų, žaidimų, mugės šurmulio, gyvųjų kaliausių klegėjimo, parodų, istorinių paskaitų, plenerų, edukacijų. Tačiau ypač svarbi renginio idėja – kaskart atiduodama duoklė savo krašto kūrėjams, garsioms asmenybėms. Taip šįsyk nusilenkta iš Žagarės kilusiai Šiaulių dramos teatro aktorei Faustai Laurinaitytei ir šviesaus atminimo Žagarės tautodailininkui, mokytojui Vincui Maižiui.
Žagarietė Stasė Grinienė pristatė ką tik išleistą savo ir anūko Džiugo pasakų knygą, paskaitą apie Joniškio kraštą kultūros veikėjų kunigo Aleksandro Burbos ir tautosakininko Mato Slančiausko rašytiniame palikime skaitė taip pat kraštietė istorikė Vida Girininkienė.
Festivalis neapsiėjo be turgaus su vyšniomis, kaliausių plaukimo Švėtės upe, būta daug edukacijų, saviveiklininkų ir žinomų šiuolaikinės muzikos atlikėjų pasirodymų. O šeštadienio vakarą jau antrą sykį Žagarės Vyšnių festivalyje koncertavo dainininkė Laima Vaikulė.

 

Atidengta kėdė aktorei

Penktadienio vakarą dokumentinis filmas „Akimirk(sl)inis“, kurio autorė – aktorė, Faustos Laurinaitytės dukra Monika Šaltytė, nukėlė į scenos ir gyvenimo užkulisius, kaip vėliau sakė renginyje dalyvavęs režisierius Gytis Padegimas, atvėrė visą epochą, Šiaulių dramos teatro istoriją. Jis dramatiškai negailestingai, bet talentingai ir jautriai atskleidė aktoriaus pasaulio tragiškumą – tu gyveni tol, kol esi scenoje.

Aktorė Olita Dautartaitė, kuriai teko nemažai kartu dirbti su F. Laurinaityte, prisiminė pirmąjį jų susitikimą. Anuomet ji pati dar mokėsi Vilniaus kultūros–švietimo technikume Dramos fakultete ir visi bendramoksliai į tuos aktorius, kurie buvo Konservatorijos studentai, žvelgė su didele pagarba, susižavėjimu. Ten aktorinio meno mokėsi kaunietė Danguolė Baukaitė, gyvenusi toje pačioje gatvėje, kaip ir O. Dautartaitė.

„Einu Vilniuje Gedimino prospektu ir matau, kaip prieš mane „plaukia“ Danguolė, o šalia jos – tokia pat išlaki, dailių, stiprių veido bruožų kurso draugė. Tai buvo Fausta. Jos visa esybė atrodė Dievo duota: ir vaizdinys, ir išraiškingos, spinduliuojančios akys, ir begalinė šypsena. Jūs matėte, kokią didingą asmenybę išaugino Žagarės žemė“, – į susirinkusius po filmo kreipėsi aktorė O. Dautartaitė.

Meras Vitalijus Gailius su vicemere Vaida Aleknavičiene perduodamas aktorės dukrai M. Šaltytei puokštę gėlių, teigė filme pamatęs didelę žagarietės širdį ir aistrą teatrui.

Aktorei, kaip atminimo ir pagarbos ženklas, Žagarės miesto aikštėje atidengta teatro kėdė. Vieta jai buvo išrinkta aptariant ir diskutuojant renginio idėjos autorei Dianai Sičiovienei, aktorės dukrai Monikai ir nuspręsta statyti ją arčiau S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, kur F. Laurinaitytė gyveno. Kėdės viziją įgyvendino kalvis Milvydas Gedraitis.

Dviejų kartų autorių paroda

Žagarės kultūros centre šeštadienį atidaryta iškalbinga dviejų kartų žagariečių – šviesaus atminimo tautodailininko, pedagogo Vinco Maižiaus ir jo anūkės Adelinos Maižiutės tapybos darbų paroda, kuri tęstinumu įprasmina vietos identiteto temą.

Žagarietis tautodailininkas Vincas Maižius 46-erius metus atidavė vaikams. Dailės, braižybos, darbų mokytojas juos mokė kūrybos paslapčių. Mokytojas kūrybinių impulsų sėmėsi iš gamtos. Todėl jo darbuose dominavo peizažai. Šimtai tų pačių, iki kraujo pažįstamų, bet kiekvienąkart vis kitaip pamatytų Žagarės, Druskininkų ir kitų vietovių vaizdų.

Peizažai buvo tautodailininko mėgstamiausia erdvė. Žagarės parkas, Žvelgaičio kalnas, pušynas, ežeras, Švėtės upė, savas kiemas, su žydinčiomis alyvomis, kurių jau nebėra... Vaizdai, piešti iš natūros, spalvingi, tačiau nerėksmingi, švelnūs, šilti, kaip ir pati gamta. Sakydavo, kad į savo paveikslus retai kada perkelia žiemą, nes norisi kažko gyvesnio, o čia viskas sustingę.

Dar 2004-aisiais šio straipsnio autorei duodamas interviu tautodailininkas teigė: „Viską norisi natūraliai parodyti, o ne įsivaizduoti. Galima, aišku, ir įsivaizduoti. Ir tik tašką drobėje padėti. Bet nereiškia, jog bet koks peckiojimas yra tapyba. Tie darbai geri, kurie per ženklus, simbolius perteikia mintį.“

Žagariečio paveikslai – jo paties rankų darbo rėmuose, kurie be galo puošnūs, kruopščiai išraižyti, tarsi atskiri meno kūriniai, kartais beveik užgožiantys paveikslą.

Tautodailininkas mylėjo medį. Jo didžiulių apimčių tiesiog gigantiški medžio raižiniai puošė ligoninės, autobusų stoties, buvusios Daukšių pirties, Joniškio elektros tinklų, poilsiavietės „Elnių slėnis“ sienas.

Jau ne vienerius metus prie molberto savęs ir pasaulio pažinimo vingiais keliauja ir jo anūkė Adelina Maižiutė. Šiemet baigusi Žagarės gimnaziją mergina jau spėjo surengti kelias personalines parodas Žagarėje ir Joniškyje. Jos paveikslai – tai abstrakcijos, kurios kruopščiai kuriamos lyg keliasluoksnis gobeleno audinys.

O kūrybinio pasaulį ji pradėjo pažinti būtent senelio dirbtuvėse, kai būdama vos trejų–trejų su puse metų greta jo, tapančio savo paveikslus, išliedavo vaikišką fantaziją akvarelėse.

Nors senelis mėgo realizmą, o anūkei prie širdies – abstracionizmas, tačiau juos abu jungia gamtos pajautimas ir jos įtaka kūrybiniame procese.

Parodos atidaryme prisiminimais apie V. Maižių dalinosi dukra Alanta Maižiutė, jo buvę auklėtiniai, mokiniai, tarp kurių – gerai žinomas Šiaulių krašte tautodailininkas Dalius Udrakis.

Greta parodos įkvepiančiai nuskambėjo jausmų klasika kartu su aktore Egle Jackaite ir jai akompanavusiu pianistu Antanu Cirtautu.

Nuo itališkos picos iki parodų ir legendinės dainininkės

Festivalyje klegėjo turgus su vyšniomis, kurių šiemet gausiai užderėjo, ypač tikrųjų žagarvyšnių. Prekeiviai sakė, kad nuo uogų šakos linko. Neapieita be kaliausių plaukimo Švėtės upe, kaliausių sodybose ir viešose miesto vietose, didžiausia jų iškilo net daugiau kaip 12 metrų aukščio Miesto aikštėje, senųjų automobilių parodos, futbolo varžybų, būta daug edukacijų. Į savo dirbtuves kvietė medžio meistras, tautodailininkas Dalius Udrakis, į žolynų fėjų parodą – tautodailininkė Aušra Petrauskienė, menininkai Jurga Alminaitė ir Sebastian Ariel Liotta šįkart ne tik atidarė Venecijos stiklo ir juvelyrikos dirbtuves, bet ir kepė tikrą itališką picą, kurios galėjo paragauti užsukę į svečius festivalio dalyviai, ten pat veikė ir raganiškas kampelis su smilkalais, muilais. Algimanto Raudonikio meno mokykla organizavo dailės plenerą, angliška dvasia padvelkė Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus Žagarės filiale atidaryta teatrališka fotografijų paroda, kurią surengė fotoklubas „Lokys“, ten pat kviesta muzikinei popietei su angliška arbatėle ir naujais dvariškais „Joniškio duonos“ keptais sausainiais.

Buvusioje sinagogoje, kurioje ilgą laiką veikė sporto salė, pristatyta paroda „Žydai anuomet ir dabar“. O dar vienas žydų kultūros ženklas – kultūros centro trumpam atidaryta iš Žagarės kilusios žinomo arbatos magnato Vulfo Vysockio improvizuota arbatinė, kuriai specialiai firminė arbata atvežta iš Izraelio, vyko sporto varžybos, senovinių automobilių paroda.

Buvo gausu saviveiklininkų ir žinomų šiuolaikinės muzikos atlikėjų pasirodymų kaip „Colours of Bubbles“, „Jessica Shy“, DJ Jovani ir kt. O šeštadienio vakarą visus užbūrė jau antrą sykį į Žagarės Vyšnių festivalį atvykusios legendinės dainininkės Laimos Vaikulės pasirodymas. Dainininkė Žagarėje koncertavo ir 2011 metų Vyšnių festivalyje.

Visą festivalio programą lydėjo akcentas, kad renginiai skiriami Žagarės 825 metų sukakčiai.