Vienuolikmetis pasigamino dvejas kankles

Asmeninio albumo nuotr.
Vienuolikmetis Joris Balčiūnas savo pasigamintomis kanklėmis gros ir „Tramtatulio“ konkurse.
Vienuolikmetis joniškietis Joris Balčiūnas savo rankose laiko jau antras paties pagal meistro šiauliečio Alberto Martinaičio instrukcijas pasigamintas kankles. Jos berniuko rankose gimė iš detalių ruošinio. Gal kažkam gali pasirodyti paprasta – juk ir iš lego kaladėlių galima sukurti įvairias konstrukcijas. Tačiau nušlifuoti, tinkamai sudėti, suklijuoti, suderinti muzikos instrumentą – sudėtingas ir didelio kruopštumo, atidos reikalaujantis procesas, dėl kurio sėkmės iš pradžių abejonių turėjo net Jorio mama, Joniškio kultūros centro kolektyvų vadovė, etnokultūros specialistė Rita Kipšaitė–Balčiūnienė. Bet atkaklumas viską nugali.

Jorio pilna visur

Vienuolikmečio Jorio pilna visur. Jis ir Algimanto Raudonikio meno mokyklą lanko, kur groja pianinu, ir sportuoja, – per karantiną negalėdamas dalyvauti treniruotėse, kartais ir po dvidešimt ratų aplink namus apibėga, o atsiradus ilgai lauktam storam sniego patalui su broliu Rojumi dūksta čiuožinėdamas nuo kalniukų. Prie išvardintų veiklų jis dar priduria mėgstantis krepšinį ir futbolą.

Gabus berniukas įsijungė ir į mamos vadovaujamą folkloro kolektyvą „Kupars“, kuriame geba ir būgną pamušti, ir kankliuoti. O štai per folkšokių projektą rajone, dalyvaudamas tame pačiame „Kupare“, jis su močiute sukosi šokių poroje.

Ir štai, judrus, vietoje nenustygstantis berniukas sugebėjo iš šiauliečio Alberto Martinaičio ruošinių surinkti jau dvejas kankles. Tokį darbą nedažnam ir suaugusiajam pasisektų įveikti.

Gaminti kankles buvo įdomu

„Buvo įdomu viską daryti, bet ypač patiko šveisti medį. Reikėjo nemažai kantrybės. Pirmąsias kankles sunkiau sekėsi pagaminti, o antrąsias jau paprasčiau. Užtrukau kelias dienas, – įspūdžiais dalinasi Joris. – O dabar ruošiuosi „Tramtatuliui“ (Lietuvos vaikų ir jaunimo – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas – aut. past.), kuriame atliksiu Mato Slančiausko dainą ir pritarsiu grodamas tomis pačiomis pasigamintomis kanklėmis.“

Pirmosios kanklės gimė praėjusių metų pavasarį per pirmąjį karantiną.

„Esame dėkingi Albertui Martinaičiui už vertingas pamokas, skatinimą, medžiagas, įrankius. Būtent jis pasisiūlė duoti ruošinius, detaliai surašytą instrukciją, o toliau jau reikėjo suktis patiems, padedant per nuotolinę konsultaciją telefonu. Galvojau – nepajėgsim, kaži, ar vaikas sugebės, bet ryžomės, – pasakoja Rita Kipšaitė-Balčiūnienė. – O štai rudenį, kai Joniškio kultūros centre vyko medinių žaislų gaminimo edukacija, kurią vedė A. Martinaitis, vėl sušnekome, kad antras karantinas bus, tad gal ir antroms kanklėms atėjo laikas.“

Kanklių korpusą, dėką – viršutinę dalį, teko ilgai ir kantriai šlifuoti švitriniu popieriumi, kad paviršius būtų glotnus, dailus, prie kurio malonu liestis ir nekibtų prie rūbo, grojantis neįsivarytų rakščių. Po to sekė kitas darbas: taisyklingai korpusą ir dėką sudėti, suklijuoti, suveržti, kad neatšoktų ir laikyti apie dvi paras, kol klijai gerai sudžius. Po to jau atėjo eilė kuoliukus šlifuoti ir teisingai sukaišioti į skylutes, o tada – ištempti stygas, kurios irgi spyriojasi, galiukai nenori gražiai užsilenkti, o to nepadarius – durs smaigaliais. Taip pat turi būti suderintas stygų aukštis, įtempimas. Ir tada pagaliau ateina akimirka, kai jau galima groti.

„Tų pirmųjų kanklių labai gražus skambėjimas“, – pastebi Rita.

Kanklės primena puikų mokytoją

Tautodailininkas, kalvis, akmens skulptūrų meistras, muzikantas ir dainininkas, kanklių, basedlių ir kitokių muzikos instrumentų kūrėjas ir reanimuotojas Albertas Martinaitis priduria: „Kanklės eglės medžio (nors dėl pirmų tai nebeprisimenu, net ir nesvarbu). Pagrindinė mintis buvo pagerbti Ritos mokytoją Rokiškio kolegijoje Algirdą Svidinską, kuris nuveikė fantastiškus darbus, atgaivinant tradicinės kultūros reiškinius Lietuvoje O šitokios kanklės ir yra pagamintos pagal Ritos mokytojo kadaise prieš keliasdešimt metų padovanotąsias mano žmonai.

Vertindamas Joniškio folkloristų aktyvumą supratau, kad galiu prisidėti savo patirtimi ir gebėjimais. Ypač svarbu į praktines veiklas įtraukti folkloristų vaikus, kad jie dirbdami pajaustų viską patys, taip, kaip man buvo nutikę dar vaikui Tada meistrauti mane mokė Mama.

Pagaminu ruošinius kaip įprasta mano edukacinėse veiklose, nusiunčiu reikalingas darbui medžiagas, paaiškinu kaip ką daryti, jei kyla neaiškumų, pasižiūrim nuotraukas, pakomentuoju, jei yra klaidelių.“