Naujausios
Varpo gatvės istoriją liudija radiniai
„Šiaulių kraštas“ tęsia pasakojimus apie Šiaulių gatvių istoriją. Šį kartą — apie Varpo gatvę, kurios dalis nutiesta ant XIV— XVI amžiaus senkapio.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pavadinimai keitėsi
Pasak istorikės Romos Baristaitės, Varpo gatvė jau buvo pažymėta pirmajame bendrajame miesto plane ir sudarė vakarinę turgavietės ribą iki dabartinės Vilniaus gatvės.
1852 metų Šiaulių miesto plane ši gatvė buvo pratęsta už Vilniaus gatvės iki dabartinės Vytauto gatvės. Ties šia vieta gatvė buvo kiek platesnė ir čia įsikūrė arklių pašto stotis. Atkarpa nuo turgavietės link Vilniaus gatvės šiame plane vadinama Mokyklų gatve (Školnaja ulica), o kita dalis, ėjusi į pakalnę, vadinosi Sakalininkų gatve (Sokolnickaja ulica). Kiek vėliau, 1871 ir 1902 metų miesto planuose, gatvė jau pavadinta vienu pavadinimu — Nikolajaus gatve (Nikolajevskaja ulica). Greičiausiai reikšmės tam turėjo Rusijos caro Nikolajaus I viešnagė Šiauliuose 1838 metais.
Pirmojo pasaulinio karo laiku vokiečiai gatvei suteikė Turgaus gatvės (Markt Strasse) pavadinimą. Šio karo metu beveik visi gatvės pastatai sudegė. Po karo gatvė pavadinta Rinkos gatve.
Centrinio pašto teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą kurį laiką buvo įsikūrusi kultūrinė „Varpo“ draugijos organizacija. Jos buveinė — didžiausio lietuvių priešo bajoro Rimkevičiaus namai Varpo gatvėje, prie Zagorskio daržų. “Varpas“ iš čia netrukus persikėlė į erdvesnes, 5 kambarių patalpas, Dvaro gatvėje.
1924 metais keičiant miesto gatvių pavadinimus, ji gavo Varpo gatvės vardą. 1952 metais gatvė pervadinta į Komunarų, o 1989 metais — grąžintas Varpo pavadinimas.
Žinių suteikė radiniai
Varpo gatvė nutiesta per XIV— XVI amžiaus senkapį. Dar Pirmojo pasaulinio karo metu šioje vietoje buvo iškasama žmonių kaulų ir įvairių radinių. 1954 metais „Aušros“ muziejaus darbuotojai, atlikę bandomojo pobūdžio tyrinėjimus, rado aštuonis palaidojimus. Aptikti ne tik žmonių griaučiai, bet ir gausios įkapės. Radiniai parodė, kad Šiaulių gyventojai XIV— XV amžiuje dar buvo išlaikę senas laidojimo tradicijas, mirusiesiems į kapą tebedėdavo darbo įrankius, ginklus, papuošalus.
Pernai, rekonstruojant Varpo gatvę, „Aušros“ muziejaus archeologai pagal radinius įsitikino, kad ši gatvė galutinai užstatyta XIX amžiaus pabaigoje. Archeologiniai tyrimai parodė, kad nuo dabartinės Vytauto gatvės iki Varpo gatvėje stovinčios Vaikų poliklinikos buvo gana žema vieta, joje plytėjo nedidelis vandens telkinys, kuris, miestui plečiantis, buvo užverstas.
Archeologams tąkart pavyko aptikti įdomių radinių — bene seniausią ir geriausiai išsilaikiusį Šiaulių mieste kaliošą, koklių pavyzdžių, medžio, avalynės liekanų.
Atkarpoje nuo dabartinės „Norfos“ iki kirtimosi su Vilniaus gatve buvo atkasta pirklio gyvenamoji vieta, aptiktos muitinės plombos.Tarp įdomesnių radinių — tuščias vyno butelis iš Zalcburgo, Olandijoje pagaminta pypkutė, Carinės Rusijos Nikolajaus I monetos.
Reikėjo burmistro leidimo
Varpo gatvės 1-ajame name (tarpukarinė numeracija — red. past.) veikė Mejerio Ševelovičiaus mėsos prekyba. R. Baristaitė sako, kad burmistras išdavinėjo privatiems asmenims verslo liudijimus steigti valgyklas, maisto produktų parduotuves, kepyklas, bufetus, kad aprūpintų miesto gyventojus maisto prekėmis.
Tie, kurie norėjo Šiaulių mieste turėti kepyklą, cukrainę, pieno ir jo produktų, mėsos gaminių, žuvų ar kitokias parduotuves ir dirbtuves, privalėjo pareiškime burmistrui nurodyti adresą, firmos pavadinimą, gaminių rūšį, patalpų dydį, sumokėti miesto tarybos nustatytą rinkliavą ir gauti burmistro leidimą bei sanitarinės komisijos liudijimą. Dirbantieji jose privalėjo tikrinti sveikatą ne rečiau kaip 2 kartus per metus.
Privačių, aptarnaujamo pobūdžio įstaigų — restoranų, aludžių, bufetų savininkai stengėsi jas įkurti žmonių susibūrimo vietose: miesto centre, prie turgaviečių.
Autobusai riedėjo keturiomis kryptimis
Adresu Varpo gatvės 5 veikė Autobusų stotis, kurios vedėjas buvo Antanas Palubinskas, o nuo 1932 metų — Mykolas Musinas. Pasak istorikės, iki Pirmojo pasaulinio karo mieste susisiekimui buvo naudojami diližanai, traukiami arklių. Dengti skarda, su mažais langeliais buvo skirti keleiviams, o prekėms naudoti savotiški ilgi ratai — fūros, vadinamos „balagulos“: iš viršaus aptraukti baltomis marškomis ar brezentu. Šia priemone pasinaudodavo ir neturtingi keleiviai.
Valdininkų kelionėms buvo naudojami pašto arkliai, kuriuos keisdavo nakties metu specialiai tam įrengtose pakelės stotyse, kartais su labai pretenzingais pavadinimais, kaip Caricino, Milovidovo (tarp Kelmės ir Tauragės), esą pro čia pravažiuodamas caras poilsiavęs arba neva ištaręs apie vietovę „Milyje vidy“ (malonūs vaizdai).
Šiaulių burmistras 1939 metais nustatė vežikams uniformas — žiemos metu juodas, vasaros — pilkas. Vežikai keleiviams vežioti už 15 minučių vežiojimą iš keleivių imdavo po 1 litą, tad tokiu brangiu transportu galėjo naudotis tik turtingieji miestiečiai.
1929 metais Šiauliuose pastatyta didelė autobusų stotis, kuri buvo išnuomota privačiam asmeniui koncesijos teisėmis 3 metams. Minėtais metais į autobusų stotį kasdien atvykdavo 10— 25 autobusai ir 10— 15 lengvųjų automobilių, jais keliaudavo apie 230— 300 žmonių.
Nuo 1935 metų pradėjo kursuoti tarpmiestiniai keleiviniai autobusai 4 ruožais: Šiauliai-Kaunas, Šiauliai-Joniškis, Šiauliai-Žeimelis ir Šiauliai-Tauragė.
1936 metais autobusų stotis perkelta į Tilžės ir Stoties gatvių kampą, į S. Chlebinskio kiemą.
Baltoji gulbė
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Varpo gatvės pradžioje veikė Maizenfuso spaustuvė, kuri leido vietinius laikraščius šiauliečiams, populiarias humoro knygeles, kalendorius. Intensyviai spaustuvė dirbo 1923— 1928 metais. Nuo 1936 metų jos savininke rašėsi S. Bolchienė. 1939 metais spaustuvė perkelta į Vilniaus gatvę. Varpo gatvėje spaustuvė vadinosi „Spauda“, o perkėlus į naujas patalpas — “Globus“.
1921 metais Varpo gatvėje savo spaustuvę įkūrė Fridmanas, bet ji netrukus bankrutavo. Iš naujo atidaryta 1924 metais, o 1932 metais ją nusipirko P. Viesulienė ir pavadino „Lietpres“ vardu.
Tuo metu leidžiamą respublikinę ir miesto spaudą buvo galima įsigyti Varpo gatvėje buvusiame Ordmano knygyne, kuris vėliau persikėlė į Tilžės gatvę.
Varpo gatvės puošmena buvo Didžioji sinagoga. Pirminė, medinė sinagoga buvo pastatyta ir pradėjo veikti 1749 metais, dabartinėje Dramos teatro vietoje. Priešais šią sinagogą XX amžiaus pradžioje pastatyti nauji,įspūdingo mūro maldos namai. Ši sinagoga vadinta Baltąja gulbe. Po pirmojo pasaulinio karo buvo atstatyta, bet sunaikinta per Antrąjį.
Gamino ir prekiavo
Varpo gatvėje veikė drabužių, kepurių siuvyklos, baldų, iškabų, dešrų, muzikos instrumentų taisymo, skardos išdirbimo dirbtuvės, gilzių fabrikas „Ryga“, buvo prekiaujama įrankiais kurpiams, oda, drabužiais, smulkia galanterija, mėsa, geležimi, moliniais puodais, vaistais, apyniais, miltais, tabaku, stiklu ir indais.
Savo kabinetus turėjo keletas daktarų, veikė „Litpharma“ vaistininkų draugijos vaistų sandėlis, Centrinė vaistinė.
Už dabartinės Šiaulių kolegijos stovėjo medinė areštinė. Senųjų pastatų iki mūsų dienų neišliko.
PASTATAS: Bankas. Savitarpio kredito draugija. Dabartinėje Prisikėlimo aikštėje Bankas ir draugija, įsteigti 1881 metais grafo Nikolajaus Zubovo iniciatyva, buvo įsikūrę dabartiniame Aušros alėjos ir Varpų gatvių kampe. 1901 metais ji turėjo 434 narius, įnašų dydis siekė 51 343 rublius. Tarpukaryje draugija persikėlė į „Dubysos“ patalpas Vilniaus gatvėje, tad kampiniame pastate veikė O. Leščinskienės valgykla, J. Kuprio kepykla, Ūkio bankas, “Fortūna“ saldainių dirbtuvė, “Vilties“ draugijos knygynas. Pastatas sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą.
SINAGOGA: Dabartinė Varpo gatvė nuo Aušros alėjos Vilniaus gatvės link. Dešinėje — buvusi žydų sinagoga, vadinta „Baltąja gulbe“.
PERSPEKTYVA: Užrašas ant atviruko — Nikolajaus gatvė. Dabartinės Varpo gatvės perspektyva nuo Aušros alėjos link Vilniaus gatvės.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
GATVĖ: Šiandieninis Varpo gatvės vaizdas.
RADINIAI: Pernai, rekonstruojant Varpo gatvę, „Aušros“ muziejaus archeologai rado įdomių radinių: bene seniausią ir geriausiai išsilaikiusį Šiaulių mieste kaliošą, Olandijoje pagamintą pypkutę, tuščią vyno butelį iš Zalcburgo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRARADIMAS: Istorikė Roma Baristaitė mano, kad didžiausia Varpo gatvės netektis — sugriauta gražiausia ir reikšmingiausia žydų sinagoga „Baltoji gulbė“, kuri buvo ne tik religinis, bet ir politinis, kultūrinis, ekoniminis žydų bendruomenės centras.
Jono TAMULIO nuotr.