Naujausios
Valentinas Masalskis: „Atėjo pliažinė kultūra“
„Man buvo svarbiausia, kad tie vaikai atlaikytų, kad išmoktų kovoti, nes aktorystė — tai amžina kova“, — po premjerinio spektaklio “Publikos išplūdimas“ sakė aktorius, režisierius ir pedagogas Valentinas Masalskis, vienas iš paskutinių teatro korifėjų, atsilaikantis prieš komercinį teatrą, serialus ir “pliažinę“ kultūrą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Publikos išplūdimas
Ketvirtadienio vakare Šiauliuose studentų teatro festivalio metu Valentino Masalskio vadovaujami Vilniaus kolegijos studentai parodė austrų rašytojo ir dramaturgo Peterio Handkės pjesę „Publikos išplūdimas“, skirtą teatro kūrėjams, aktoriams ir estrados dainininkams, tapusiems publikos sukeltų ekscesų aukomis.
Pjesės esmė — ne spektaklis, o aktorių kalbėjimas publikai iki galutinio jos išplūdimo. Pjesės pabaigoje publika išvadinama „žiurkėmis kabinetinėmis“, “vienspalviais“, “žmonėmis apsimetusiais“, “pasaulinio teatro artistais“,“bedieviais“, “vėžininkais“, “džiovininkais“, “sklerotikais išsėtiniais“, “sifilitikais“, “liaudies išlaikytiniais“ ir taip toliau.
Publika šioje pjesėje tampa lygiavertė pjesės herojė, nes visas veiksmas ir žodžių srautas nukreiptas į ją. Publika yra provokuojama, žiūrovai jaučiasi nejaukiai, muistosi, piktinasi, kol galiausiai, anksčiau ar vėliau, kažkaip sureaguoja, pasikelia išeiti (bet jie nėra išleidžiami), trypia kojomis, šaukia, arba ploja. Ir net tada privalu vaidinti, kol aktoriai ir publika pradeda rėkti vieni ant kitų.
Šiauliuose publikos reakcijos aktoriams ir režisieriui teko laukti iki galutinio jos išplūdimo.
„Publika pasikeitė, reikės trumpinti tekstą ir išplūsti ją greičiau, jeigu ji šito nori“, — replikavo Valentinas Masalskis.
Interviu su publikos išvargintu režisieriumi
„Šiaulių kraštas“ pakalbino Valentiną Masalskį iškart po spektaklio.
— Pjesė „Publikos išplūdimas“ buvo parašyta aštuntajame dešimtmetyje. Ar nuo to laiko labai pasikeitė publika?
— Subanalėjo publika. Aš jos nesupratau, nors šįkart čia susirinko teatralai. Teatras turi žaidimo taisykles, mes jas primetame, jas reikia priimti, kaip metaforą. Tačiau man buvo svarbiausia, kad vaikai atlaikytų, kad išmoktų kovoti, nes aktorystė — tai amžina kova. Jie gavo stiprią pamoką: galvojo, kad juos čia labai gražiai priims, o gavo gerą antausį. Bet jie atlaikė, ir tai juos užgrūdins.
— Lygiai prieš metus toje pačioje vietoje kalbėjomės apie tai, kad Lietuvos teatras — duobėje, kad nenorėtumėte dabar būti jaunas, kad nėra Lietuvoje teatrinės mokyklos. Ar per metus kas nors pasikeitė? Jūsų mąstysenoje, galvosenoje, teatre, Lietuvoje?
— Man atrodo, kad viskas dar pablogėjo. Žaidime dar labiau pradėjo dalyvauti komercinis teatras, ir žiūrovai į jį eina. Galbūt komercinis teatras greitai išstums normalų teatrą, kuris taps kaip klasikinė muzika, įdomi keliems šimtams žmonių.
Atėjo pliažinė kultūra — mes gulime pliaže, nenorime mąstyti, norime tik malonumų, skaniai užvalgyti, pačiupinėti šalia gulintį kūną, pajausti saulę... Mums tas patinka.... Ir mes būname tokiame būvyje... Ir mums gerai... Ta pliažinė kultūra — ne tik Lietuvoje, ji eina per visą Europą, Ameriką... Čia mūsų žmogaus išgverimas, savanaudiškumas.
— O teatro misija? Ar ji išlieka ta pati, o gal irgi keičiasi?
— Ji visada bus ta pati: belstis į prasmę, apkrėsti žmogų prasme. Teatras — tai savotiška religijos priemonė, kalbėjimas apie transcendenciją, gyvybę, mirtį, esminius dalykus, kurie žmogų persekioja ir visą laiką lydės.
— To jūs mokote ir savo studentus? Ar niekada nestatysite komercinių spektaklių?
— Ne, niekada. Ir savo vaikus bandau pastatyti į kovos pozicijas. Noriu, kad jie kovotų, o nebūtų stagnacijoje. Gal jų širdelės bus sužeistos, bet jie eis į kovą, žinos, su kuo susitinka, ir tada ieškos formų, kaip dar sulaikyti žmogų teatre. Mes turime publikai primesti žaidimo taisykles, ne publika — mums.
— Gal šioje visuomenėje apskritai mažėja kovotojų?
— Mažėja, nes mes nustojome viens kitam kažką įrodinėti. Mes toleruojame. Atsirado tokia vadinamoji tolerancija, kai aš prarandu savo nuomonę. Man atrodo, kad tai ne tolerancija, o kažkoks ištežimas ar koketavimas. Šiandien tolerancija vadiname atsisakymą savo nuomonės ir pritarimą kitai. O aš įsivaizduoju, kad tolerancija turi būti ne manyje, bet virš mūsų. Tolerancija — tai, kad aš tave išklausau, kad nesusimušu, kad neapspjaudau...
— Kad neišplūstu, kaip šioje pjesėje...
— Taip, neišplūstu. Juk šioje pjesėje eina kalba apie nesusikalbėjimą. Mes juk niekada nesusikalbame su publika. Niekada. Publika ir aktoriai yra priešininkai, tik šioje pjesėje aktoriai išeina ir atvirai apie tai kalba.
— Ar tiesa, kad ketinate baigti aktoriaus karjerą ir atsiduoti pedagogikai?
— Taip. Aš galvoju auginti dar vieną kursą, padėti tiems vaikams. Aš esu jau nueinanti karta, o jie — ateinati. Ir aš turiu ateinančiai kartai atiduoti savo duoklę, perduoti prasmę.
— Ar šiemet nepasikeitė stojimo į aukštąsias menų mokyklas sistema, kai svarbus aukštas pažymių vidurkis, o už talentą be vidurkio reikia mokėti po keliolika tūkstančių per metus?
— Pernai mes turėjome labai didelių problemų ir nesusipratimų, bet niekas nesikeičia.
Man atrodo, kad valstybė nustojo galvoti apie jauną žmogų, atimdama iš jo galimybes ir liepdama mokėti... Patys dar neišbridom iš kreditų sistemos, prisiėmėm paskolų, o dabar vaikus ten pat stumiam. Aš neįsivaizduoju: jei jaunas žmogus baigia akademiją su 80 000 litų skola, ką jam reikės dirbti, kad galėtų grąžinti skolą, išlaikyti šeimą, susikurti ateitį. Šita švietimo sistema — žmogaus daužymo, sunaikinimo sistema.
— O jūs nebijote, kad išmokysite savo studentus tikrosios aktorių misijos ir jie nebegalės peržengti per save, vaidinti serialuose, vesti TV projektus ir paprasčiausiai neturės iš ko gyventi?
— Vadinasi, turėsime susirasti kitokį būdą kažkaip gyventi. O serialai, jūs patys matot, yra amato žudymas. Mes paprasčiausiai nužudome kino amatą. Čia — nebe kinas, čia — viduriavimas žodžiais, žodžio pliurpalas apie bet ką. Jie nieko nevaidina, jie informuoja mus, jie plepa, ir viskas.
— Kai kalbiesi su serialuose vaidinančiais aktoriais, jie sako, kad nori vaidinti kine, ir kad tai — vienintelis būdas jiems vaidinti.
— Taip, čia yra narcisizmas. Pavyzdžiui, aš niekad nenorėjau eiti vaidinti, nes man reikėjo eiti kovoti su jumis. Suprantat? Man išeiti ant scenos — tas pats, kas išeiti į kovą. Tai yra bokso ringas. O tas, kuris sako: „man patinka vaidinti“, jis myli save mene, ir daugiau nieko.
— Neseniai televizija parodė patį populiariausią televizijos serialą „Raudonmedžio rojus“, kuriame jūs atlikote pagrindinį vaidmenį.
— Aš jo nemačiau. Nežiūrėjau nei tada, nei dabar. Mačiau tik dvi serijas — antrąją ir penktąją.
... Bet gal jau baikime, aš jau pavargau. Mane nuvarė ta publika. Netikėjau, kad ji tokia banali.
MALONUMAS: Valentinas Masalskis: „Atėjo pliažinė kultūra — mes gulime pliaže, nenorime mąstyti, norime tik malonumų, skaniai užvalgyti, pačiupinėti šalia gulintį kūną, pajausti saulę... Mums tas patinka...“
KOVA: Valentinas Masalskis: „Aš niekad nenorėjau eiti vaidinti, nes man reikėjo eiti kovoti su jumis. Suprantat?“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.