„Valdovas\": ką apie praeito laikmečio nuosėdas galvoja filmo režisierius Sh. Shengeli?

„Valdovas": ką apie praeito laikmečio nuosėdas galvoja filmo režisierius Sh. Shengeli?

Aut. Radvilė Bajelytė

Lapkričio 4 d. prasidėsiančiame „Nepatogaus kino“ festivalyje Šialiuose bus rodomas ir dokumentinis filmas „Valdovas“ (Gruzija, 2014 m.). Tai vaizdingų kadrų kupinas filmas, per šiek tiek daugiau nei metus apkeliavęs daugybę kino festivalių.

Filmo centre atsiduria Stalino paminklas (Tsromi kaime pirmą kartą pastatytas 1944 m.), dėl kurio tolesnio likimo užverda karštos diskusijos tarp vietos gyventojų. Stalinas yra gerai žinomas dėl savo pasakymo „Nėra žmogaus – nėra problemos“, o dabar jis pats yra tapęs problema mažo kaimo bendruomenei. Ar Stalino, taip aršiai kovojusio prieš religiją, paminklas gali likti stovėti beįsikuriančio vienuolyno kieme? Naujasis vienuolyno šventikas sako: „Tegul paminklas būna, bet tik už bažnyčios teritorijos ribų“. Filme pamatysite, ką dėl tokio šventiko siūlymo nutars vietos bendruomenė, taip pat atsiskleis gyventojų praeities portretai ir dabartinės ideologinės nuostatos, kurios privers kilstelti antakius dažną iš mūsų.

Filmas „Valdovas“ yra daugiasluoksnis. Jame girdimos pačios įvairiausios nuomonės. Tai keistas, linksmas ir liūdnas tuo pat metu filmas. Žiūrovas, žiūrėdamas šį filmą, gali nesunkiai užmiršti šiandienos datą. Tačiau jis, stebėdamas vieno Gruzijos kaimo susiskaldymą dėl Stalino paminklo, galės atpažinti ir save patį, visai neseniai stojusį į kažkurią pusę dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų likimo.

Su filmo „Valdovas“ režisieriumi Shalva Shengeli pasikalbėjome apie tai, kokių ideologinių konfliktų vis dar įmanoma aptikti Gruzijoje XXI a., apie sovietines nuosėdas, vis dar tebeesančias šaliai gyvenant 25-uosius metus po nepriklausomybės atkūrimo, apie gruzinų santykį su praeitimi ir ateitimi.

– Kaip Jūs sužinojote apie Stalino paminklo istoriją Tsromi kaime? Kaip kilo mintis apie tai sukurti dokumentinį filmą?

Mano filmo prodiuserė Nino Chutkerashvili yra kilusi iš Tsromi. Vieną dieną ji paprasčiausiai, be jokių intencijų apie filmo kūrimą, pasidalino su manimi apie tai, kokios aistros dėl paminklo likimo verda jos kaimelyje. Ji pasakojo, kad buvęs kultūros centras yra atiduodamas vienuolynui, o šio pastato kieme stovi Stalino skulptūra. Taigi tarp vietos gyventojų kilo didžiulis ginčas: ar buvusio ideologinio lyderio, aršiai kovojusio prieš religiją, paminklas gali būti paliktas stovėti dabar jau vienuolyno kieme. Prodiuserė paprašė manęs savaitgalį nieko neplanuoti, o atvykti į Tsromi viską pamatyti pačiam savo akimis. Ši istorija mane labai sudomino ir kitą dieną su operatoriumi nuvykau ten. Tai buvo 2013-ųjų vasara, kuomet sprendėsi „valdovo“ likimas. Kaimelyje filmavome tris mėnesius, o filmo premjera įvyko po metų – 2014-ųjų vasarą.

– Bežiūrėdama filmą likau labai nustebinta tokiu demokratišku klausimo sprendimu: surengtas susirinkimas, paprašyta dalyvauti visų bendruomenės narių, žmonės aktyviai įsitraukia, kiekvieno pozicija išklausoma, o sprendimas priimamas balsuojant. Ar Gruzijoje dažna tokia problemų sprendimo praktika, kuomet rengiamos viešos diskusijos su visais, kuriems klausimas yra aktualus?

Gruzijoje turėti atviras diskusijas, įsiklausyti į pasisakančiųjų nuomones yra įprasta. Tačiau kalbant apie minėtąjį kaimo žmonių susirinkimą, ten situacija yra visiškai kitokia, savita. Tsromi kaime tokie susirinkimai yra visiškai įprasta procedūra, nes jie gyvena praeityje. Jie yra pripratę susirinkti ir kalbėti apie savo reikalus. Tai lyg toliau tebevykstantis kolūkio susirinkimų formatas.

– Gal galėtumėte apibūdinti gruziną, kuris dar lig šiolei su didele pagarba ir nostalgija prisimena Staliną?

Tokių žmonių nėra daug, bet, kaip matyti iš šio filmo, nostalgiją jaučiančių ir praeities žiaurumus aklai neigiančių žmonių dar yra likę, – to paneigti negalima. Paprastai tai vyresnės kartos, vargingiau gyvenantys žmonės.

Kalbant apie žmones, kuriems Stalinas gyvenime vis dar atlieka aktyvų vaidmenį, galėčiau papasakoti apie prieš trejus metus Gruzijoje susikūrusią sektą. Yra toks šventikas, kuris sukūrė Stalino ikoną, pavaizdavo jį kaip šventąjį, taipogi sukūrė ir giesmę, šlovinančių buvusį SSRS vadą. Tokiais veiksmais aplink save jis subūrė sektą, kurios nariais yra tiek jaunesni, tiek vyresni žmonės. Tai absoliučiai absurdiška istorija. Gruzinai į šią sektą žiūri kaip į visiškai paranormalų reiškinį, tiki, jog jos nariai yra išsikraustę iš proto. Esu sukūręs filmą apie Staliną bei minėtosios sektos veiklą: filmas „Valdovas“ yra pirmoji serija, o antroji – mano ką tik minėtasis filmas.

Tas kai kurių žmonių didžiavimasis Stalino gruziniškomis šaknimis yra mažos šalies kompleksas. Gruzija yra maža, beveik 4 milijonų gyventojų šalis, o Stalinas buvo didelė figūra. Pasaulyje yra daug žinomų gruzinų, tačiau pats žinomiausias, deja, buvo Stalinas, kuris anais laikais buvo vadinamas „visų tautų tėvu“. Kai kuriuos žmones veikia šis mažos tautos kompleksas ir Stalino gruziniška prigimtis jiems yra pakankama priežastis juo didžiuotis, nepaisant visų jo darbų.

– O koks Gruzijos jaunų žmonių požiūris į Staliną?

Jaunimas Stalinu nesidomi, kai kurie galbūt apie jį net nežino. Faktą, jog Stalinas yra gruzinas, kad jo pavardė Džugašvilis, žino visi, tačiau absoliuti dauguma Gruzijos jaunimo tuo nesididžiuoja.

– Kaip Gruzijos švietimo sistema, istorijos vadovėliai pristato Staliną šiandien? Ar galima aptikti kokių sentimentalių užuominų dėl jo kilmės?

Istorijos vadovėliuose Stalinas yra pristatomas kaip žmogus, laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą, ir nieko daugiau. Gruzijoje yra siekiama atsiriboti nuo jo, kurti atstumą, nes tai labai skaudi patirtis, privertusi kentėti milijonus. Visi atmena Stalino vykdytas represijas, žino apie išžudytą inteligentiją, apie kankinimus, kalėjimus, trėmimus ir panašiai. Ši kruvina istorija negali būti pamiršta.

– Prašau, papasakokite apie Tsromi kaimą. Kaip ir kuo ten gyvena vietiniai žmonės?

Tsromi kaime gyvena apie 600-700 žmonių, daugiausia tai vyresnio amžiaus žmonės, nes jaunimas ten neturi ką veikti, todėl bėga į miestus. Mano nuomone, tame kaime gyvena labai mieli, geros širdies žmonės. Jie labai mėgsta bendrauti, pasižymi naivumu. Kuo jie skiriasi iš kitų žmonių? Jie gyvena praeityje, jų galvose vis dar kolūkio laikai – jie ne iš XXI amžiaus.

Šiame kaime kiekvieno gyventojo pečius slegia trys pagrindinės problemos. Pirma ir didžiausia problema – mano jau minėta jaunų žmonių emigracija, kaime jie paprasčiausiai neranda ką veikti, nėra galimybių tobulėti. Antra problema – nėra pakankamai geriamojo vandens. Trečioji – žemės problemos, tai yra tarp kaimiečių neteisingomis dalimis išdalinti sklypai, o kiekvienam sklypo dydis yra svarbus klausimas, nes dauguma vietinių yra ūkininkai, o kaime žemė yra viskas: maistas ir pinigai. Tačiau kai atsirado vienuolyno ir Stalino paminklo sugyvenimo klausimas, visi minėtieji pagrindiniai kasdieniai rūpesčiai pateko į antrą planą, kaimo svarbiausiu Nr.1 klausimu tapo skulptūros likimas – kur ji stovės.

– Kaip vietiniai gyventojai sureagavo į Jus, kai atvykote filmuoti dokumentikos apie jų ginčą dėl paminklo? Kaip sekėsi paslaptyje išlaikyti savo poziciją Stalino klausimu? Juk turbūt visi Jus kalbino ir įrodinėjo savas tiesas.

Pirmąsias tris keturias dienas jaučiau vietinių gyventojų nepasitenkinimą dėl filmavimo. Jie į mane žiūrėjo įtariai. Tačiau galbūt penktąją dieną jie mus, filmo kūrybinę grupę, priėmė kaip draugus ir tuomet pradėjome filmuoti kartu.

Kalbant apie mano poziciją, aš labai stengiausi tai nuslėpti, jie nežinojo mano nuomonės, nes ėmiausi įvairiausių diplomatinių subtilybių.

– Kokia buvo Tsromi kaimelio gyventojų reakcija į Jūsų filmą?

Žiūrėdami filmą jie labai daug juokėsi, tačiau iš ko juokėsi – iš savęs pačių ar iš situacijos – pasakyti negaliu. Man ir pačiam būtų labai įdomu sužinoti.

– Kas Jus asmeniškai labiausiai nustebino tame kaimelyje?

Labai nustebau, kai sužinojau, kad Stalino paminklo ranka, kuri buvo nulaužta bandant jį paslėpti miško duobėje 1956 metais, buvo saugojama ir ilgus metus laukė, kol netyčinė „amputacija“ bus atitaisyta.

– Ar Stalino paminklo Tsromi kaime istorija yra gerai žinoma ne tik tame regione, bet ir visoje Gruzijoje? O gal tai viena iš daugelio panašių istorijų apie sovietinius statinius?

Iki filmo pasirodymo tai buvo nežinoma istorija, tačiau po filmo dabar beveik visi žino apie tokį Tsromi kaimą, kuriame stovi paminklas Stalinui, kur gyvena žmonės, aklai gerbiantys praeities „valdovą“. Eiliniai gruzinai šio kaimo istoriją priėmė ne kaip paprastą istoriją apie skulptūrą, bet buvo pažvelgta į to kaimelio gyventojus per psichologinę prizmę. Tie vietiniai pamatyti kaip žmonės, kurie nenori palikti praeities. Taigi žiūrovai koncentravosi ne į Stalino paminklą, bet į filmo herojų psichologinius aspektus.

– Ar Gruzijoje dar tebėra įmanoma aptikti sovietinių, ideologinių paminklų?

Sovietinių paminklų yra, bet tai tik – keletas Stalino biustų. Tokius paminklus, kaip ir kitos postsovietinės valstybės, griovėme atkūrę nepriklausomybę, o Gruzija nepriklausomybę atkūrė 1991-aisiais.

– 2013 metų gruodį Gruzijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo buvo uždraustas komunistinių ir fašistinių simbolių, įskaitant ideologinių lyderių skupltūras, buvimas Gruzijoje. Ar šio įstatymo priėmimas susilaukė kokio rezonanso visuomenėje? Galbūt buvo garsiai teigiančių, jog tokie simboliai yra istorijos dalis, kurios nevalia naikinti?

Ne, dėl šio įstatymo priėmimo nebuvo jokio triukšmo, jokio pasipriešinimo, absoliuti dauguma pritarė tokio įstatymo atsiradimui. Tačiau su šiuo įstatymu problema yra kita: įstatymas įsigaliojo 2013-ųjų pabaigoje, tačiau iki pat šiandien jis tėra tik ant popieriaus – valdžia nesiima priemonių griauti užsilikusią sovietinę simboliką.

– Šią vasarą Vilniuje nuo Žaliojo tilto buvo nuimtas keturių skulptūrų kompleksas, simbolizavęs keturias sovietinės visuomenės klases. Skulptūrų nukėlimo klausimas buvo susilaukęs didžiulio rezonanso mūsų visuomenėje. Gal turite papasakoti kokią Gruzijoje plačiai nuskambėjusią istoriją dėl sovietinių skulptūrų.

Taip, yra viena didžiulio rezonanso susilaukusi istorija, kuri nutiko Gorio mieste, o Goris – Stalino gimtasis miestas, todėl ten galima rasti ir daugiau žmonių, turinčių sentimentų Stalino atžvilgiu. Taigi, vieną naktį, kuomet visi miegojo, Gorio valdžia slapta, be jokių išankstinių užuominų apie Stalino paminklo nukėlimą ar viešosios diskusijos šiuo klausimu ėmė ir nukėlė tą paminklą, nuvežė į tame pačiame mieste esantį Stalino muziejų. Paminklas buvo pačiame miesto centre, žmonės, atsikėlę ryte ir vietoje paminklo radę tuščią vietą, liko visiškai šokiruoti, kai kurie būrėsi net į mitingus, kad valdžia šitaip elgtis negali.

– Koks yra dabartinis paminklo-valdovo likimas Tsromi kaime?

Šiandien vienuolyno tame kaime nėra. O vienuolynui įrengtas pastatas stovi tuščias. Taigi, šiuo metu Stalinas laimi.

– O kokį tolimesnį likimą prognozuojate tam paminklui? Juk yra priimtas įstatymas, draudžiantis ideologinių lyderių skulptūras.

Kaip jau buvau minėjęs, tas įstatymas šiai dienai tėra ant popieriaus, bet niekas į jį dėmesio nekreipia. Tačiau, jeigu vieną dieną valdžia imsis veiksmų ir užsimos griauti visus užsilikusius paminklus, esu įsitikinęs, jog to kaimo gyventojai Stalino paminklą mėgins paslėpti. Stalino slėpimas jiems jau yra tapęs įpročiu, dabar tai jau tikriausiai būtų ketvirtas ar penktas kartas. Tą paminklą anais laikais jie bandė slėpti upės vagoje, tačiau dėl nusekusio vandens lygio pradėjo lįsti Stalino iškelta ranka. Tuomet tam, kad paties Stalino ranka jo neišduotų, jie „palaidojo“ jį gilioje miško duobėje, bet kadangi nemažai žmonių žinojo apie paminklo „kapą“ ir jį lankydavo, vieną naktį slėpimo iniciatoriai jį iškasė ir paslėpė bažnyčioje. Taigi, manau, kad dar vieną kartą kaimelio gyventojai tikrai nepritrūktų idėjų, kur būtų galima paslėpti šią skulptūrą. Gyventojai atrodo tokie naivūs, jog manau, kad jie tiki diena, kai bus atšauktas šis įstatymas ir jie vėl legaliai galės pasistatyti savo valdovą.

– Kur link – į praeitį ar į ateitį – žiūri eilinis gruzinas?

Sakyčiau, kad daugelis gruzinų visgi žiūri į ateitį, save labiau bando sieti su Vakarų pasauliu. Tačiau dar yra ir vyresnių žmonių, homosovietikų, kurie su nostalgija vis prisimena SSRS laikus, mano, kad tuomet gyventi buvo geriau. Kalbai pasisukus apie Sovietų Sąjungą, tarp tokių homosovietikų vyrų yra gajus posakis: „Į Maskvą nuskristi buvo pigu, kainavo 37 rublius. Galėtume nuskristi iš ryto, nueiti į restoraną su rusų moterimis ir ten gerai praleisti dieną“.

Filmą „Valdovas“ galite pamatyti lapkričio 5 d., 21:00 val., kino teatre „Atlantis Cinemas“.

Filmo anonsas: https://youtu.be/ySx0Qrk1NlQ