Naujausios
Vaikams reikia žmogiško pedagogo
21-ąjį gimtadienį švenčia Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“. Studijos įkūrėjai Dalė ir Virginijus Dargiai džiaugiasi, kad jaunimas teatre atskleidžia tai, kas kasdieniame gyvenime būna užspausta. „Vaikui svarbu turėti žmogų šalia ir kartu su juo tobulėti bei mokytis. Neįmanoma reikalauti pokyčių iš mokinio, jeigu mokytojas nenori keistis“, – savo požiūriu į ugdymą dalijasi D. Dargienė.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Teatro studijoje trykšta emocijos
– Gal turite kokią paslaptį, kad vaikai taip noriai ir su energija veržiasi pas jus į teatro studiją?
– Mes su vyru sakome, kad toks tokį traukia. Vaikai renkasi ieškodami bendrystės. Tie, kurių mintys nesutampa, pabūna ir išeina. Vadinasi tie, kurie lieka, yra kažkuo panašūs į mus. O kas mes tokie esame?
Mums visada buvo svarbu, kad vaikas turėtų laisvę veikti, pats kurtų, išmoktų reaguoti į impulsus ir užbaigtų, ką pradėjęs. Norime, kad vaikai atskleistų savo emocijas, nes jos visada būna užspaustos: ir mokykloje, ir namuose vaikai turi elgtis gražiai. Bet žmogus daugiapusis – esame ne tik geručiai, todėl skatiname vaikus, kad studijoje žaižaruotų emocijos.
Neseniai viena naujokė per etiudą netikėtai įsijautusi trenkė kėdę ir ją sulaužė. Stovi išsigandusi, o vadovas giria: „Kaip gerai, stipriai suvaidinai.“ Po kiek laiko ji sako: „Maniau, pradės mane barti, aiškinti, kiek kainuoja kėdė“, bet vadovo reakcija išvadavo ją nuo kaltės jausmo.
– Kokio rezultato kartu su vaikais siekiate?
– Europoje buvo mada, kad vaikams teatre svarbiausia – procesas. Kas gi nutiko? Procesas gerai, bet vaikų teatrų sambūriai tapo betiksliai – viskas greitai išsisemia ir baigiasi, kai neaišku, ko reikia siekti.
Vis dėlto teatre jaunajam aktoriui svarbu save atskleisti prieš žiūrovą, nes teatras yra tokia meno rūšis.
Aišku, gali virti uždarame procese, kurio niekas nemato. Tokios pas mus būna studijos išleistuvės. Dalyvauja tik mūsų bendruomenė. Niekas nežino, kad šioje salėje per išleistuves būna totalūs pasikeitimai – viršukalnės, meškos, vėjai, pusnynai – kas tik nori. Tą salę vaikai neatpažįstamai pakeičia, porą dienų jie triūsia, kad kelioms valandoms sukurtų nepamirštamą atmosferą.
Sukurti spektaklį ir jį parodyti žiūrovams vaikai taip pat nori. Jiems svarbūs žiūrovų atsiliepimai, draugų komentarai, mokytojų vertinimai. Dažnai net pasikeičia nuomonė apie vaiką. Pedagogams atsiveria akys: atseit, mokykloje vaikas nieko nesugeba, o teatro studijoje, pasirodo, jis gali!
Atsiranda atgalinis ryšys: mokytojas, pamatęs, kad mokinys gabus, pradeda kitaip į jį žiūrėti, tada ir paskatinimą gavęs mokinys labiau stengiasi, nenori nuvilti mokytojo.
Tobulėjantis vadovas išlieka jaunas
– Kokios bendros vertybės sieja teatro studiją?
– Sakome, kad nieko nėra pasaulyje svarbiau už žmogaus ryšį su žmogumi. Aiškinamės, aptariame situacijas. Gali mūsų nuomonės ir nesutapti, galime net susipykti, bet visada stengiamės susėsti ir išsiaiškinti. Jeigu vadovai kalti, jie atsiprašo, jeigu vaikai – jie. Gyvas žmogus yra visoks – ir geras, ir klystantis, o kai stengiasi, jis tobulėja ir keičiasi.
Jeigu sustabarėji, užsisuki viename rate, nuo to senki, pilkėji. Tam ir yra kūrybiniai pratimai: kiekvieną dieną reikia padaryti ką nors nauja. Kas rytą kitaip išsivalyk dantis: ant vienos kojos stovėdamas, dainuodamas, šokinėdamas.
Ir mes patys stengiamės taip daryti. Eidamas pas vaikus ir pats turi pasitempti. Jaunimo energija yra milžiniška – jis irgi nori matyti mūsų pastangas išlikti jaunatviškiems, žvaliems. Reikia dirbti su savimi – su savo dvasia, kūnu, kad nesubobėtum, neištižtum.
O vaikai yra didelė atrama ir priminimas – ką darai, kad išliktum veržlus?
Vaikams reikia žmogiško pedagogo
– Sakoma, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja iš jauno žmogaus labai daug, visi turi būti talentai, lyderiai. Ar nuo to nenukenčia bendravimas kolektyve? Koks yra pedagogo vaidmuo?
– Norint dirbti kolektyve, reikia nemažai pastangų. Per darbo metus studijoje vaikai suvokia, kad vieną kartą aš esu lyderis, kitą kartą reikia vykdyti kito nurodymus. Spektaklis – grupinė kūryba.
Po spektaklio reikia rinkti ir nešti dekoracijas. Jeigu kas nors „nusiplauna“, tai iš karto aptariame. Teatras labai padeda žmogui ugdyti savybes, reikalingas komandiniam, grupiniam darbui.
Dabar visi kalba apie humanistinio ugdymo paradigmą. Sakoma: vaikas visada teisus – jis mažas ir negali apsiginti. Ta tiesa – fundamentas.
Bet nereikia jos suabsoliutinti, nes suaugęs irgi negali nusižeminti taip, kad pavirstų niekuo. Suaugusio žmogaus gyvenimas toks pat vertingas, kaip ir vaiko. Svarbiausia, kaip pedagogas plėtoja dialogą su mokiniu.
Šiuolaikinės pedagogikos tendencijos veda prie to, kad pedagogas nieko nebegali vaikui pasakyti, sudrausminti, subarti, nes įžeis. Kas belieka? Mokytojas tampa tik abejingas stebėtojas – užduotį daviau ir žiūriu, kam save eikvoti?
Bet tada bendravimas pasidaro nežmoniškas. Tyrimai rodo, kad vaikams patinka žmogiškas mokytojas. Toks, kuris nebijo atsiskleisti. Kartais būni piktas, kartais susierzinęs, bet rodai tikrą reakciją. Tada vaikas jaučia žmogų, kuriam jis rūpi.
– Ko gero, būti žmogiškam ir yra sunkiausia užduotis mokytojui?
– Neseniai rodė reportažą iš Vokietijos – diena be mobiliųjų telefonų. Turtingos visuomenės mokytoja vokietė stovėjo prieš klasę su džinsais, marškinėliais ir surištais plaukais – be šukuosenos ir be pridažymų. Šiai visuomenei svarbu ne mokytojos išorė, o tai, ko ji moko, koks žmogus yra.
Pažiūrėkite į mūsų mokyklos mokytoją: į klasę eina kaip į frontą – išsipuošusi kostiumėliu, nagai – lakuoti, plaukai – nukirpti, išdažyti. Tai – fasadas. To reikalauja ir visuomenė. Ko gero, atėjusi į pamokas su džinsais mokytoja gautų pastabą iš direktoriaus.
Mokytojas bijo būti savimi. O vaikui svarbu turėti gyvą žmogų šalia ir kartu su juo tobulėti bei mokytis. Neįmanoma reikalauti pokyčių iš mokinio, jeigu pats mokytojas nenori keistis.
Norvegai mokyklose atsisako net konkurencijos. Jie tyrimais pagrindė, kad kaip tik nekonkurencinėje aplinkoje žmogus kur kas kūrybiškiau atsiskleidžia. Kai nespaudžia perdėta išorinė įtampa.
Manau, kad netolimoje ateityje tai suvoks ir mūsų visuomenė. Kaip galime išauklėti laimingus vaikus, kai patys kuriame aplink save įtampą – ir darbe, ir namuose?
Jono TAMULIO nuotr.
VADOVĖ: Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studijos „Kompanija šauni“ vadovė Dalė Dargienė neslepia savo emocijų nuo vaikų, ir jie skatinami būti tokie, kokie yra iš tiesų. „Vaikai jaučia žmogų, kuriam jie rūpi“, – sako vadovė.
NUOSTATA: Teatro studijos vadovė Dalė Dargienė sako, kad eidamas pas vaikus ir pats turi pasitempti – dirbti su savimi, savo dvasia, kūnu, kad nesustabarėtum ir neištižtum.
„Kompanija šauni“ nuotr.
KOLEKTYVAS: Daugelis moksleivių teatro studiją „Kompanija šauni“ lanko ne vieneri metai, todėl kolektyvas yra „susigyvenęs“, vadovė Dalė Dargienė – antroje eilėje pirma iš kairės.
JAUSMAI: Teatro studijos spektakliuose jausmai liejasi laisvai.