Naujausios
Jaunųjų menininkų portretai (1)
Ne visi Lietuvos menininkai gimsta ten, kur grakštūs Vilniaus bažnyčių bokštai. Šiauliai taip pat įkvepia kurti. Jaunieji menininkai bando savo požiūriu ir idėjomis užkariauti pasaulį. Kas jie ir kuo įdomūs?
Pristatome publikacijų ciklą apie jaunuosius šiauliečius menininkus, kūrėjus.
Urtės didelis mažų vabalų pasaulis
Urtė Maskuliūnaitė — pasakų vaikams rašytoja, žinoma Urtės Uliūnės pseudonimu. Eidama susitikti su jaunaja rašytoja, 2007 metų vaikų literatūros debiutante, tikėjausi, kad ji bus lyg coliukė, kaip jos pasakų veikėjai: boružės, laumžirgiai, svirpliai, cikados ir drugeliai. Neklydau. Pamačiau žemą, rudų banguotų plaukų ir linksmų akių merginą, kurią beveik nepastebimų padarėlių gyvenimas domina labiau negu žmonių.
Viktorija Samarinaitė
redakcija@skrastas.lt
Vedlys — Hansas Kristianas Andersenas
Prisėdome kavinukėje Šiaulių bulvare. Urtė iš karto pradėjo pasakoti apie tai, kad ji negalėjo nesusieti savo gyvenimo su literatūra. Ji išaugo filologų, Šiaulių universiteto dėstytojų Broniaus ir Džiuljietos Maskuliūnų šeimoje. Nuo vaikystės Urtę supo knygos. Jaunoji rašytoja juokdamasi prisimena, kaip pradinėse klasėse pajuto besikalant pirmuosius gležnus kūrybos daigelius. Nors buvo vos 11 ar 12 metų, atsikeldavo anksti ryte ir kaip tikra rašytoja sėsdavosi prie stalo ir rašydavo.
„Tada rašiau labai daug, visiškai nejaučiau ribų. Rašymas man buvo pusiau žaidimas. Patikdavo sugalvoti veikėjus, situacijas, istorijos pradžią ir šimtus pabaigų,“ — apie pirmuosius literatūrinius bandymus atviravo 20— metė Urtė.
Ji bandė parašyti kokį nors storą ir gerą romaną, bet visi jos rankraščiai atgulė į stalčius. Nors tada Urtė savo kūrybą skaitydavo tik pati ir kartais duodavo įvertinti tėvams, vis dėlto nusprendė dalyvauti konkurse, skirtame Hansui Kristianui Andersenui.
Urtė sugalvojo konkursui pateikti laišką, parašytą pasakos forma. „Būtent tada ir supratau, kad pasakos žanras man ir tinka, ir patinka,“ — šypsojosi Urtė Uliūnė. Tai buvo jos kelio į pasakų karalystę pradžia, kurio vartus atrakino pats Hansas Kristianas Andersenas.
Visai nerimtai apie rimtus dalykus
Jaunajai šiaulietei tebuvo 18 metų, kai jai buvo suteikta galimybė išleisti pasakų knygelę. Ji sužinojo, kad leidykla „Nieko rimto“ ieško naujų talentų ir domisi pasakomis. Urtė susitiko su Sigute Ach, kuri yra šios leidyklos dailininkė. Perskaičiusi Urtės kūrinius, ji nusprendė juos iliustruoti. Šio dviejų kūrėjų projekto rezultatas — Urtės Uliūnės knygelė “Miegančios boružės“.
Urtės knygelėje nerasime tradicinių raganų, fėjų, burtininkų, princesių ir princų ar trijų brolių, kuriems paskirta įvykdyti užduotį. Jos pasakose prabyla baldai, dėžutės, įvairūs daiktai. Bet pagrindiniai kūrinių veikėjai yra mažieji pasaulio gyventojai — vabalai. Vabalų pasaulį pradedančioji rašytoja mato, kaip sumažintą mūsų visuomenės modelį.
„Skruzdėlynas yra lyg didelis miestas, kuriame verda gyvenimas. Tai ypatinga“, — savo įžvalgomis dalijosi Urtė Uliūnė. Ji nerašo apie žmones, nes tai yra daug sudėtingiau negu gali atrodyti.
Jaunoji rašytoja pripažįsta, kad ir pasakas rašyti nėra lengva. Žmogus, rašantis vaikams, turi būti atviras pasauliui, jis turi gebėti matyti rimtus dalykus vaikiškai. „Turi mokėti sukurti stebuklą,“— vartydama savo knygelę pasakojo Urtė.
Urtei pavyko sukurti stebuklą, nes jos knyga buvo teigiamai įvertinta literatūros pasaulyje — 2008 metais ji gavo „2007 metų debiuto vaikų literatūroje“ apdovanojimą.
Bus ir kita knyga
Ši sėkmė Urtei yra kaip paskatinimas kurti toliau. Ji ruošiasi išleisti antrąją knygą — „Kitokia Svirplelio diena“.
„Taip pavadinsiu todėl, kad šioje knygelėje mano mėgstamiausia pasaka yra apie svirplelį. Pasakos knygoje savo tematika bus panašios į jau buvusiąsias, bet tikrai nebus vienodos“, — sako Urtė.
Pagrindiniai Urtės knygelių skaitytojai yra vaikai. Kaip vieną maloniausių dalykų, kurį yra girdėjusi apie savo knygelę, kūrėja mini vienos mamos kitai pasakotą istoriją: jos vaikas parduotuvėje pamatęs raudoną it braškė Urtės knygelę, karštai jos užsigeidė. Mama siūlė vaikui įvairius žaislus, bet jis užsispyręs reikalavo knygelės. Kai mama ją nupirko, vaikas jos nebepaleido iš rankų. Perskaitęs keletą kartų, naktį net po pagalve pasidėdavo.
Žmonės kartais primena vabalus
Mums sėdint ir gurkšnojant kakavą, pro šalį praėjo moteris su spalvota suknele. „Ji atrodo lyg drugelis“, — pasakė Urtė. Ji dažnai žmones gretina su vabzdžiais, priskirdama jiems vabalėlių savybes. Paklausiau, į kokį vabzdį pati panaši? Nedvejojusi atsakė, kad save mato kaip laumžirgį. Laumžirgis yra spalvotas — Urtė visapusiška. Laumžirgis laisvas — Urtė spontaniška. Laumžirgis didelis vabzdys — Urtė maksimalistė.
Žmonės tikrai panašūs į vabalus.
PANAŠUMAI: Urtė sako esanti panaši į laumžirgį.
AUTOPORTRETAS: Spontaniška, vaikiška, svajotoja.
Autorės nuotraukos
Urtei Uliūnei patinka fiksuoti vabalėlių gyvenimo akimirkas. Jos nuotraukos ir mintys
PASLAPTYS: „Jūs net neįsivaizduojate, kokių istorijų jums galėtų papasakoti šis vabalėlis.“
ATITIKIMAI: „Kai kurios moterys dažnai būna panašios į drugelius“.
VABALAI: Jaunosios rašytojos pasakose vabalėliai gyvena Paparčių giraitėje, kur yra centrinė aikštė, biblioteka ir net turgavietė.
nuotraukos iš asmeninio archyvo
BORUŽĖS: Nuo Urtės knygos viršelio pabėgusios boružės.