Naujausios
Turėti savo, vadinasi, išgyventi
Šiaulių dramos teatre rodytas maskviečio aktoriaus Sergejaus Fedotovo monospektaklis „Aleksandras Vertinskis. Geltonasis tango“ sulaukė didelio susidomėjimo. Žiūrovams komplimentų negailėjo ir aktorius. Su S. Fedotovu kalbėjomės ne tik apie spektaklį, bet ir sudėtingą aktorių situaciją Maskvoje: krizę ir beprotišką konkurenciją.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Spektaklis žiūrimas ne po kartą
Spektaklį „Aleksandras Vertinskis. Geltonasis tango“ Lietuvoje pristatė Tatjanos Rinkevičienės rusų teatras kartu su Maskvos aktorių ir muzikantų draugija “Auksinis liūtas3 . Spektaklis parodytas trijose miestuose — Vilniuje, Visagine ir Šiauliuose.
— Šiauliuose surinkote beveik pilną salę žiūrovų. Kuo žmones traukia šis spektaklis?
— Man pačiam paslaptis, kodėl žmonės į šį spektaklį ateina ne kartą ir ne du. Kartą priėjo autografo jauna mergina, atvertė diską, o ten — jau yra mano parašas. Klausiu, kam tau dar vienas mano autografas? Ji sako: „Jau aštuonis kartus buvau spektaklyje. Ateisiu ir devintą“.
Manau, atsakymas — A. Vertinskio asmenybė. (Spektaklyje aktorius S. Fedotovas įkūnija didžiąją rusiškosios šansonos legendą — Aleksandrą Vertinskį, estrados artistą, kino aktorių, kompozitorių, poetą ir dainininką-red.past.). Žmonėms gyvenime trūksta šiltų žmoniškų santykių. Nuoširdumo.
Viena gerbėja, daugybę kartų mačiusi spektaklį, tikina, kad kas kartą žiūri kaip pirmą kartą.
Kiek kartų šis spektaklis rodytas, nustojau skaičiuoti nuo 2004 metų vasario 15 dienos. Tą dieną mirė mama, o man reikėjo vaidinti. Labai skaudėjo. Buvo 100-asis spektaklis.
Dramatinis dainininkas
— Jums — 36-eri. Ar sudėtinga buvo kurti daug gyvenimiškos patirties sukaupusios legendos — A. Vertinskio — vaidmenį?
— Sudėtinga buvo pradžia. Kaustė baimė — pavyks ar ne. Spektaklis neturi režisieriaus, jį mes kūrėme patys. Kai perskaičiau A. Vertinskio knygą, pagalvojau — ką dar bepridursi? Tada praėjau klausytis A. Vertinskio dainų. Iki tol jis nebuvo mano favoritas.
Spektaklį sukūrėme itin greitai — per du mėnesius. Be didesnių pasikeitimų rodome jau beveik dešimtmetį — nuo 2000-ųjų.
Pirmasis spektaklis, žinoma, buvo kitoks, nei mes jį matome šiandien. Nes spektaklis yra kaip gyvas organizmas: gyvena arba miršta. A. Vertinskio tekstai yra puikūs, net ir vien skaitant, be dramaturgijos, jie susilauktų susidomėjimo. Pirmąjį kartą spektaklį rodėme Budapešte, Rusijos emigrantai jį sutiko taip pat šiltai, kaip ir čia.
— Kuo esate panašus į kuriamą herojų?
— Nedrįsčiau lyginti savęs ir jo. Mes visiškai skirtingi žmonės.
Į pokalbį juokdamasi įsiterpia spektaklio bendraautorė ir koncertmeisterė Irina Skosyčeva: „Panašumų yra — labai myli moteris!“ Išvardija kitus panašumus: “Nuoširdumas, gilus filosofinis žvilgsnis į gyvenimą, gerumas, žmogiškumas“.
— A. Vertinskis yra pasakęs: „Aš buvau daugiau nei poetas, daugiau nei aktorius“. Jūs aktoryste irgi neapsiribojate: esate aštuntojo Andrejaus Mironovo aktorinės dainos konkurso diplomantas. Širdyje jūs — aktorius ar dainininkas?
— Iš tiesų aš esu dramatinis dainininkas.
Ne gyvena, o išgyvena
— Kaip ekonominė krizė veikia kultūrą ir teatrą Rusijoje?
— Kultūrai pinigai nėra apkarpyti, bet mūsų teatras nuo valstybės visiškai nepriklausomas. Turime patys užsidirbti. Mūsų draugiją galime pavadinti savotišku verslu. Pats organizuoju, pats tariuosi, ieškau.
Vokietijoje gyvenanti mano buvusi bendraklasė sako: jūs ne gyvenate, bet tik išgyvenate. Tokia mūsų valdžia, mažai galvoja apie žmones. O žmonių daug, šalis didžiulė.
Maskvoje konkurencija — siaubinga, mieste veikia 120 teatrų! Išgyvena ne visi. Daug projektų dėl krizės sustojo.
Valstybiniame teatre, ko gero, aktoriai uždirba du— tris kartus mažiau nei Lietuvoje — apie 200 dolerių (nekalbu apie Prezidento ar Kultūros ministerijos dotuojamus teatrus).
Ir pats nesuprantu: konkursai į teatro specialybę nemažėja, institutai kuria mokamas studijų vietas. Prieš trejus metus vien Jurijus Solominas surinko kursą, kuriame 50 žmonių: 30 nemokančių už studijas, 20 mokančių. Kur jiems eiti?! Užtektų ir penkiolikos, juk visi aktoriais nebus.
— Lietuvoje dabar populiarūs komerciniai „antikriziniai“ teatrai. Garsių aktorių vaidinamos lengvo turinio komedijos, sulaukia didelio susidomėjimo. Ar tokia tendencija pastebima ir Maskvoje?
— Ir Maskva, ir Peterburgas tokiais spektakliais užpildyti. Paprasčiausias išgyvenimo būdas: žinomi aktoriai vaidina kokį niekniekį ir susirenka pinigus. Man tai — siaubinga ir liūdna.
Norėtų dirbti su Eimuntu Nekrošiumi
— Rusijoje dirba garsūs lietuvių režisieriai, ar teko su jais bendrauti?
— Kalbėjausi su Rimantu Tuminu, jis netgi kvietė į savo teatrą. Ar norėčiau dirbti su lietuvių režisieriumi? Jei tai būtų Eimuntas Nekrošius — žinoma, norėtųsi ir būtų įdomu.
— Senoji lietuvių aktorių karta daugiau dėmesio sulaukia Rusijoje, nei Lietuvoje. Kodėl rusai taip myli aktorius?
— Aš Donatą Banionį gerbiu už vaidmenį A. Tarkovskio filme „Soliaris“.
O žmonės žiūri televizorių ir pamilsta serialų herojus. Juk mano bendrakursis Maratas Bašarovas — didelė žvaigždė. Nors pažįstu žmonių kurie numykia : „Ai, Bašarovas...“
Į serialus nesiveržia
— Jūsų filmografijoje — kadeto vaidmuo garsiame filme „Sibiro kirpėjas“. Iš šis spektaklis buvo pristatomas kaip aktoriaus, kuris vaidino minėtoje juostoje. Kokią įtaką Jūsų karjerai turėjo šis vaidmuo?
— Aš po šio filmo neišgarsėjau. Tai M. Bašarovas tapo garsus (juokiasi — red. past.). Dabar supratau, kodėl tiek žmonių salėje buvo (kvatojasi).
Prieš metus buvau pakviestas pagrindiniam vaidmeniui filme „Nauji laikai arba Nekilnojamo turto birža“. Šis filmas — festivalinis, neskirtas nei komercijai, nei televizijai. Mano gimtojo miesto Vyborgo festivalyje už šį vaidmenį pelniau geriausio aktoriaus titulą.
— Serialai nedomina?
— Serialuose nesifilmavau. Ir nesiveržiu. Vaidinti juose galima tik dėl pinigų. Ten tik toks rolių pasirinkimas: banditas, maniakas ir herojus— meilužis. O aš norėčiau dirbti su geru režisieriumi, filmuotis pilnametražiniame filme. Manau, kad verta sukurti meninį filmą apie A. Vertinskį. Juk prancūzai apie Editą Piaf sukūrė.
— Niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus kelią?
— Dabar, ko gero, šios profesijos nesirinkčiau. Nors nežinau, kuo dar galėčiau užsiimti. Aktorystė — sunki, nuo kitų priklausoma profesija. Gerai, jei pasisekė. Žiūriu į kitus aktorius: vaidina tai, ką privalo, nevaidins — viso gero.
Visada manydavau, kad aš „soluosiu“ — vaidinsiu vienas. O per krizę, ko gero, ir išgyvena tie, kurie turi kažką savo.
FANTAZUOTOJAS: Aktorių Sergejų Fedotovą žavi A. Vertinskio gyvenimo filosofija: „Iš jo galima mokytis, kaip reikia gyventi, ko siekti ir kaip išgalvoti gyvenimą. Jis buvo didis fantazuotojas“.
ASMENYBĖ: Aktorius Sergejus Fedotovas sako, kad žmones traukia A. Vertinskio asmenybė. Spektaklyje jie randa tai, ko trūksta gyvenime: šiltų žmoniškų santykių, nuoširdumo.
DUETAS: Šiauliuose Sergejus Fedotovas vaidino su spektaklio bendraautore ir koncertmeistere Irina Skosyčeva. Trečiasis spektaklio narys, smuikininkas Dmitrijus Akinfinas, buvo išvykęs į konkursą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.