Naujausios
Triumfas Arlyje atveria pasaulį Lietuvos fotografijai
Prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė Svinkūnienė niekada nepamirš įspūdžių, patirtų pagrindiniame Europos fotografijos festivalyje „Les Rencontres de’Arles“, vykusiame Prancūzijoje, Arlio mieste. Jai teko garbė atsiimti apdovanojimą, skirtą geriausiai metų istorinės fotografijos knygai – Vito Luckaus monografijai „Vitas Luckus. Kūryba / biografija“.
„Neseniai įsteigtam Vito Luckaus fotografijos centrui, tik tik pradedančiam savo veiklą, tai puikus startas. Juk jei ne šis apdovanojimas, ko gero, apie Luckaus kūrybą fotografijos pasaulis nebūtų sužinojęs, ar bent ne taip greitai. Tai suteikia galimybę tolimesniam Luckaus kūrybos pristatymui už šalies ribų, o tuo pačiu skatina plačiau pasidomėti ir kitų Lietuvos fotografų kūryba“, – sakė Ieva Meilutė Svinkūnienė interviu „Šiaulių kraštui“.
Irena BUDRIENĖ
– Svarbiausiame Europos fotografijos festivalyje „Les Rencontres de’Arles“ Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba / biografija“, kurią sudarė Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag, išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos dailės muziejus, paskelbta geriausia metų istorinės fotografijos knyga. Jums kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovu Gintaru Česoniu teko laimė atsiimti apdovanojimą. Kokios mintys ir jausmai tuomet užplūdo?
– Tai, jog Vito Luckaus monografija iš 728 knygų buvo atrinkta į geriausių metų istorinės fotografijos knygų 20-tuką, sužinojome dar būdami Lietuvoje likus porai savaičių iki „Les Rencontres de’Arles“ festivalio pradžios. Nors knyga jau buvo gavusi Geriausios metų meno knygos apdovanojimą Lietuvoje Knygų mugės metu, apie tokį tarptautinį pripažinimą sau neleidome net svajoti.
Pirminę knygų atranką darė išties geriausi fotografijos knygų ekspertai, tokie kaip Markusas Schadenas, Horacio Fernandezas ir Rémi Coignet, tačiau tai buvo tik pirmasis atrankos etapas. Galutinį sprendimą pirmąją festivalio dieną priėmė kiti 8 komisijos nariai.
Kaip vėliau paaiškėjo, sprendimas buvo priimtas išskirtinai lengvai ir greitai – už Luckaus monografiją visi nariai balsavo vienbalsiai. Apie laimėjimą buvo pranešta telefonu kitą dieną, likus dienai iki apdovanojimo įteikimo.
Kas dėjosi tuo metu viduje, sunku net nupasakoti: nuo „negalima patikėti“ iki visiškos euforijos. Kitą dieną žengiant ant scenos nebuvo paprasta tvarkytis su jauduliu: ne kasdien ir dar ne gimtąja kalba tenka kalbėti prieš keliatūkstantinę žiūrovų minią. Tačiau stipriausios patirtos emocijos – tai džiaugsmas, kad šis genialus kūrėjas pagaliau tampa žinomas ir pasauliui, bei dėkingumas visiems tiems žmonėms, kurie taip ilgai ir taip nuoširdžiai dirbo prie šio leidinio.
– Kitapus geležinės užtvaros kūręs V. Luckus šia knyga įžengė į pasaulio fotografijos istoriją, į kurią būdamas gyvas dėl tuometinės politinės sistemos patekti negalėjo. Ar šis laimėjimas padės tolesnei menininko darbų sklaidai pasaulyje?
– Turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad jis gali padėti – šis apdovanojimas yra suteikta galimybė. O kaip mes ja pasinaudosime, priklausys tik nuo mūsų. Suprantama, kad dabar yra itin dėkingas metas belstis į tam tikras duris, kalbėti apie tolimesnius Luckaus kūrybos pristatymus jau ne tik knyga, bet ir parodų pavidalu. Būtų naivu tikėtis, kad po šio laimėjimo patys kuratoriai ar meno kritikai pulte pultų – ne, reikia patiems juos kalbinti, kviestis atvykti į Lietuvą, o šis apdovanojimas fotografijos ekspertams yra savotiškas garantas, saugiklis, kad Luckaus kūryba yra išties verta dėmesio.
– Prestižinio konkurso, kuriame dalyvauja garsiausios pasaulio leidyklos ir pristatomi žymiausi fotografai bei reikšmingi leidybiniai projektai, aštuonių narių komisija už V. Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai. Kuo išskirtinis V. Luckaus kūrybinis palikimas?
– Pirmiausia šis apdovanojimas yra skiriamas ne tik už pristatomo autoriaus kūrybą, o bendrai už leidinio visumą: tiek turinį, tiek dizainą. Tad apdovanojimas skirtas ne tik Luckui, bet visai komandai, dirbusiai prie šio leidinio: visą archyvą išsaugojusiai ir sutvarkiusiai Taniai Luckienei-Aldag, fotografijos istorikei Margaritai Matulytei, kuri ne tik atrinko vertingiausią medžiagą, bet ir „sukalė“ itin aiškią ir racionalią, bet kartu ir patrauklią leidinio struktūrą, Gintarui Česoniui, kuris yra monografijos idėjos sumanytojas bei itin daug prisidėjęs visuose knygos rengimo etapuose, bei Jurgiui Griškevičiui, kuris visą šią medžiagą „įvilko“ į patrauklų maketą.
Itin svarbu ir tai, jog monografija buvo dvikalbė. „Kūrybos dalis lietuvių bei anglų kalbomis, o „Biografija“ abiem kalbomis atskirais leidimais. Itin dažna mažųjų šalių problema, kad knygos yra vienakalbės, tad būtent dėl to ir tampa nepasiekiamos užsienio publikai. Tad dar vienas „ačiū" Jurijui Dobriakovui, išvertusiam šitokį kiekį medžiagos.
V. Luckaus kūrybos išskirtinumas – jo universalumas ir gebėjimas būti profesionalu visame kame, ką daro: ar tai būtų mados fotografija, ar reportažas, ar konceptualūs projektai. Išskirtinai įdomios jo mintys apie kūrybą.
Būtent dėl itin plačios veiklos šio menininko palikime kažką įdomaus atranda kone kiekvienas.
– Prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus įsteigtas V. Luckaus fotografijos centras turės plėsti ir gilinti menininko žinomumą, nors knyga apie jį išleista ir surengta retrospektyvos paroda, Vakaruose jo kūryba dar nerodyta. Ar nebaugina atsakomybė?
– Atsakomybė nebaugina, tačiau įpareigoja. Šis knygos apdovanojimas yra pats geriausias padrąsinimas ir įkvėpimas. Be to, Vito Luckaus fotografijos centras užsiims toli gražu ne vien šio menininko kūrybos sklaida. Centro veikla bus daugiakryptė: rūpinsis kitų fotografų archyvų palikimu, sieks ugdyti ir stiprinti vizualinį raštingumą, kritinį bei kūrybinį mąstymą, pristatyti lietuvių fotografų bei fotografijos mediją naudojančių menininkų kūrybą ir svarbiausius šalyje iškilusius fotografijos meno reiškinius, juos aktualizuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Mūsų tikslas yra sukurti platformą laisvam idėjų cirkuliavimui ir diskusijoms fotografijos tema plačiąja prasme, interpretuoti fotografiją ir vaizdų atliekamą vaidmenį platesniame kultūriniame kontekste, tad sieksime tapti gyvu organizmu, greitai ir kritiškai reaguojančiu į meno lauko aktualijas.
Ne paslaptis, kad Luckaus monografijai finansavimo buvo siekiama ne vienerius metus, tačiau vis nesėkmingai. Prireikė net ketverių metų, kad knygos leidybai būtų gauta reikiama pinigų suma. Tad pradžia buvo itin sunki ir tik tų kelių besąlygiškai tikėjusių šiuo projektu žmonių atkaklumo dėka jis buvo įgyvendintas: surengta retrospektyvinė paroda, išleista monografija, o dabar ir įsteigtas Vito Luckaus fotografijos centras. Tad subręsti valstybiniam požiūriui prireikė nemažai laiko.
Ką iš to laimi Lietuvos fotografija? O gi kuriama institucija, kuri rūpinsis ne tik Lietuvos fotografų kūrybos pristatymu, sklaida, bet ir gilesniais jos tyrimais, sieks kūrybinio atsinaujinimo.
Gintaro ČESONIO nuotr.
STARTAS: Prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė Svinkūnienė sako, kad monografijos pripažinimas prestižiniame konkurse Arlyje suteikia galimybę tolimesniam V. Luckaus ir kitų Lietuvos fotografų kūrybos pristatymui.
DĖKINGUMAS: Ieva Meilutė Svinkūnienė atsiimdama apdovanojimą jautė ne tik džiaugsmą, bet ir dėkingumą žmonėms, ilgai ir nuoširdžiai dirbusiems prie Vito Luckaus monografijos. Nuotraukoje Ievai iš dešinės – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis.