Trijų giminės menininkų paroda

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Kaunietės dizainerės Jurgitos Martinionytės „Lietuvos kelio“ cikle žinomi žmonės vaizduojami su jiems pagal charakterį, veiklą priskirtais kelio ženklais, o Kęstutis Cibulis pristato odos dirbinius – rankines, apyrankes, diržus.
Trys Onos ir Igno Krištopaičių iš Balanėlių kaimo (Pakruojo rajonas) palikuonys – pirmagimis Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000), tapytojas, jo sesers Elenos sūnus Kęstutis Cibulis, odininkas, brolio Jono anūkė Jurgita Martinionytė, dizainerė, du savo darbais susitiko vienoje parodoje ir tęsia ekspozicinę kelionę per Lietuvą, šįkart stabtelėję Joniškyje Istorijos ir kultūros muziejuje. Odininkas Kęstutis Cibulis gerai pažįstamas joniškiečiams, nes čia gyvena bei su savo rankų darbo kūriniais pasirodo ne tik svetur, bet ir rajone organizuojamose mugėse, prekymečiuose.

Paroda, kurią parengė Adolio Jono Krištopaičio anūkė menotyrininkė Violeta Krištopaitytė-Jocienė, 2019 metų pabaigoje jau pabuvojo Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“ Žeimelyje, 2020 metų pradžioje kūryba pristatyta Kauno „Parko galerijoje“. Šią vasarą spėta darbus parodyti ir Gelgaudiškio dvare (Šakių rajonas), o dabar stabtelėta Joniškyje, kuriame gyvena ir kuria vienas iš autorių – Kęstutis Cibulis.

Parodoje eksponuojama dešimt Adolio Jono Krištopaičio drobių, po dvi – kiekvienam iš penkių jo kūrybinio darbo dešimtmečių, per kuriuos matyti autoriaus ieškojimai, tačiau išlieka pagrindiniai principai, vertybės, modernistinės kūrybos bruožai.

Joniškyje gyvenantis jo sūnėnas, pagal profesiją zooinžinierius, o dabar tautodailininkas, odininkas Kęstutis Cibulis parodoje pristato daugiau kaip 30 odos dirbinių: rankinių, kuprinių, puoštų sagtimis, kišenėmis, įvairiomis detalėmis, diržų, apyrankių, akinių dėklų. Oda vyras domėjosi seniai, o daugiau kaip prieš tris dešimtmečius pats pirmą kartą gyvenime pasisiuvo striukę. Tai buvo 1989-ieji, ir Sąjūdžio, ir visuotinio deficito laikai. Tada ėmė klestėti Gariūnai, madingoms tapo odinės striukės. K. Cibulis irgi sumanė tokią įsigyti ir kreipėsi į siuvėją–meistrą Kėdainiuose. Žmogus žadėjo darbą atlikti per mėnesį, bet vis neturėjo laiko. Tad Kęstutis vieną kartą nuvažiavo tiesiai pas jį, kartu sudėliojo iškarpas, išklausė paaiškinimų, kas kur turi būti, o grįžęs į kaimą pas močiutę pats sėdo prie „Singer“ siuvimo mašinos ir po kelių dienų jau turėjo taip trokštamą drabužį.

Nuo tada oda ir siuvimas jį tebelydi. Tautodailininkas sako, kad siūdamas rankomis niekada nesukursi antros lygiai tokios pat rankinės, nes tai žmogaus darbas, nėra mašinos tikslumo, kaip gaminant konvejeriu, kai kiekviena detalė tūkstančius kartų kartojama identiškai, bet ir būtų neįdomu kurti „štampus“. Vyras gatvėje visada atkreipia dėmesį į vyrą ar moterį, besinešančius įdomią kuprinę ar rankinuką, kartais pamatytomis detalėmis vėliau improvizuoja, jas pritaikydamas praktiškai savo dirbiniuose. Pastaraisiais metais tautodailininkas pradėjo naudoti kokybišką augalinio rauginimo odą, taip pat ir vadinamąją „odų karalienę“ – Shell Cordovan, tai – prabangi arklio odos rūšis.

Kaunietė dizainerė Jurgita Martinionytė sukūrė „Lietuvos kelio“ ciklą, kurį žymi Lietuvos asmenybėms arba šiaip žinomiems žmonėms, tapusiems socialinių tinklų žvaigždėmis, dar labiau išpopuliarintomis televizijos ekranuose, skirti juos simbolizuojantys kelio ženklai. Taip vienoje gretoje atsidūrė ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios atvaizdas įkomponuotas pagrindinį kelią žyminčiame ženkle, ir interneto medijoje sužibusi žvaigždutė Karolina Meschino, kurią tarsi apibrėžia ženklas „Automobilių stovėjimo aikštelė“, ir nuo Baltijos kelio neatskiriamas, persitvarkymo laikų laisvės šauklys „Anties“ vokalistas Algirdas Kaušpėdas, besišypsantis iš kelio ženklo „Stop“, ir dar daug kitų žmonių.

Paroda veiks iki rugsėjo 11 dienos.