Tomas Venclova Kelmėje dalinosi prisiminimais ir įžvalgomis

Tomas Venclova  Kelmėje dalinosi prisiminimais ir įžvalgomis

To­mas Venc­lo­va Kel­mė­je da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais ir įžval­go­mis

Į Kel­mės Že­mai­tės vie­šą­ją bib­lio­te­ką, į su­si­ti­ki­mą su poe­tu, in­te­lek­tua­lu, pub­li­cis­tu, li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ju, ver­tė­ju, pro­fe­so­riu­mi To­mu Venc­lo­va su­si­rin­ko pil­nu­tė­lė sa­lė žmo­nių.

Sve­čias da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais ir įžval­go­mis, kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mo au­to­ri­te­tus ir pa­trio­tus, kū­ry­bą.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Apie pa­trio­tiz­mą

Pa­sak To­mo Venc­lo­vos, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je daug au­kos ir kan­čių. Vi­sa tai bu­vo, bet yra ir dau­giau už mus ken­tė­ju­sių tau­tų.

To­mas Venc­lo­va įsi­ti­ki­nęs, jog pa­trio­tiz­mas yra sa­vo jė­gos, stip­ry­bės su­vo­ki­mas ir iš to iš­plau­kian­tis tam tik­ras be­bai­miš­ku­mas.

„Daž­nai kal­ba­me, jog esa­me ap­sup­ti siau­bin­gų prie­šų. Len­kai ne­tu­ri ki­to tiks­lo, kaip tik iš­plėš­ti Vil­niaus kraš­tą, ru­sai nie­ko ki­to ne­mąs­to, kaip tik iš nau­jo mus oku­puo­ti. Jei gre­ta Lie­tu­vos bū­tų Vo­kie­ti­ja, gvieš­tų­si atim­ti Klai­pė­dą, o gal – ir vi­są ša­lį. Vi­si kai­my­nai – pa­vo­jin­gi ir bai­sūs. Be to dar ir žy­dai rei­ka­lau­ja be­ga­li­nių at­si­pra­šy­mų. Vis­kas yra blo­gai. Ma­no ma­ny­mu, bū­ti pa­trio­tu pir­miau­sia – ne­bi­jo­ti, pa­pras­čiau žiū­rė­ti į kai­my­nus, su jų svei­ką­ja da­li­mi ban­dy­ti ras­ti kuo dau­giau bend­ros kal­bos. La­bai ne­mėgs­tu kse­no­fo­bi­jos“, – pa­žy­mė­jo sve­čias.

T. Venc­lo­va pri­si­mi­nė Ame­ri­ko­je gy­ve­nu­sią to­li­mą gi­mi­nai­tę – pa­si­tu­rin­čią ke­lin­tos kar­tos te­tą, pre­kia­vu­sią ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu. Te­ta bu­vu­si karš­čiau­sia lie­tu­viš­ka pa­trio­tė, ne­gai­lė­da­vu­si ašt­riau­sių žo­džių nei juo­dao­džiams, nei žy­dams. Vi­suo­met pa­brėž­da­vu­si, jog lie­tu­viai – kan­ki­nių ir did­vy­rių kar­ta, tik jos kai­my­nas esan­tis tik­ras ru­pū­žė.

Sve­čias ne­gin­či­jo ak­sio­mos apie vi­sa­da tei­sius lie­tu­vius. Bet kaip vals­ty­bi­nin­kas tu­rįs pa­gal­vo­ti: o gal vis dėl­to kur nors ir ka­da nors su­kly­do­me?

Apie per­trū­kį tik­ro­vė­je ir kai­my­nus

T. Venc­lo­va pa­sa­ko­jo dir­ban­tis moks­li­nį fi­lo­lo­go dar­bą, trum­pai pri­sta­tė sa­vo vei­ka­lą „Pert­rū­kis tik­ro­vė­je“ .

„So­viet­me­čiu bu­vo sa­ko­ma, kad li­te­ra­tū­ra – tik­ro­vės at­spin­dys. Ži­no­ma, so­cio­lo­gi­nė, pro­tin­ga, val­džiai ne­pa­tai­kau­jan­ti li­te­ra­tū­ra tu­ri pra­smės. Li­te­ra­tū­ra vaiz­duo­ja, aiš­ki­na vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą. Man da­bar net gai­la, kad trūks­ta to­kių ra­šy­to­jų, ku­rie pa­vaiz­duo­tų Lie­tu­vą to­kią, ko­kia ji yra iš tik­rų­jų. Su nau­jai­siais tur­tuo­liais, „bied­nio­kais“, ne vi­sa­da leng­vą in­te­li­gen­ti­jos pa­dė­tį“, – sa­kė poe­tas.

Lie­tu­vos ar­ti­mie­ji kai­my­nai – len­kai, ru­sai ir es­tai. Ne­se­niai T. Venc­lo­va pa­ra­šė di­do­ką straips­nį apie Vil­nių ir Ta­li­ną. Dvi kai­my­ni­nių vals­ty­bių sos­ti­nės li­te­ra­tū­ro­je vaiz­duo­ja­mos skir­tin­gai.

Vil­nius – mi­to­lo­gi­nis mies­tas, mirš­tan­tis oku­pa­ci­jos me­tais ir vėl pri­si­ke­lian­tis, kai iš­ko­vo­ja­ma lais­vė. Vil­niaus gy­ve­ni­mas „rie­da“ ra­tu, kaip gam­ta. Ta­li­nas – vi­sai ki­toks, nors jo ir Vil­niaus is­to­ri­jos yra pa­na­šios. Es­ti­jos sos­ti­nė bu­vo oku­puo­ta ir šve­dų, ir da­nų, ir ru­sų, ir vo­kie­čių. Bet es­tai apie tai ne­ra­šo, jiems Ta­li­nas – keis­ty­bių, sa­vo­tiš­kų is­to­ri­jų pa­sau­lis.

T. Venc­lo­va do­mi­si ru­sų li­te­ra­tū­ra: „Kam ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­pat­rio­tiš­kas ma­no el­ge­sys. Ta­čiau ru­sų vals­ty­bė yra vie­na, o ru­sų li­te­ra­tū­ra – vi­sai kas ki­ta. Pap­ras­tai ru­sų li­te­ra­tū­ra bu­vo la­bai griež­tai nu­si­sta­čiu­si prieš im­pe­ria­liz­mą, dau­ge­lis ra­šy­to­jų dėl to smar­kiai nu­ken­tė­jo.“

Poe­tas – me­lan­cho­li­kas, moks­li­nin­kas – fleg­ma­ti­kas

To­mas Venc­lo­va kaip poe­tas, sa­kė, dir­ban­tis ne­daž­nai ir ne­daug. Per gy­ve­ni­mą pa­ra­šė apie 220 ei­lė­raš­čių, pa­na­šiai tiek, kiek ir H. Ra­daus­kas. „Nor­ma­lūs“ poe­tai su­ku­rian­tys ir pu­sę tūks­tan­čio ei­lių.“

Poe­to nuo­mo­ne, ne­svar­bu, kiek žmo­gus pa­ra­šys ei­lė­raš­čių, svar­biau­sia ne­pa­tir­ti dėl pa­ra­šy­tų­jų gė­dos. Poe­zi­jo­je, tvir­ti­no, esan­tis tik­ras me­lan­cho­li­kas, moks­li­nė­je veik­lo­je – fleg­ma­ti­kas, pub­li­cis­ti­ko­je, eseis­ti­ko­je – san­gvi­ni­kas, nes sten­gia­si ra­šy­ti šmaikš­čiau, gy­viau.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu, de­ja, dau­giau­sia dir­bu pub­li­cis­ti­kos sri­ty­je. Lie­tu­vos ir už­sie­nio po­li­ti­ko­je yra da­ly­kų, ku­rie man at­ro­do klai­din­gi. Kai ma­no nuo­mo­nė ki­to­kia, tai ir reiš­kiu ją. Ne­bi­jo­jau to da­ry­ti so­viet­me­čiu, da­bar – tuo la­biau. Tie­sa, in­ter­ne­to ko­men­ta­ruo­se pri­si­skai­tau bai­sių da­ly­kų. Ma­ne tru­pu­tį guo­džia tai, kad apie vie­ną gar­bin­gą žmo­gų ko­men­ta­rai – dar bai­ses­ni“, – šmaikš­ta­vo.

Apie au­to­ri­te­tus li­te­ra­tū­ro­je ir po­li­ti­ko­je

To­mas Venc­lo­va sa­kė, jog au­to­ri­te­tų li­te­ra­tū­ro­je daug ne­tu­rin­tis, pa­mi­nė­jo Aną Ach­ma­to­vą, Hen­ri­ką Ra­daus­ką.

„Sy­kį, kai man bu­vo pen­ke­ri me­tai, H. Ra­daus­kas ma­ne ant sū­puok­lių pa­su­po. Ta­da su ma­ma gy­ve­no­me Klai­pė­do­je“, – pri­si­mi­nė.

Vė­liau Hen­ri­kas Ra­daus­kas emig­ra­vo ir, T. Venc­lo­vos nuo­mo­ne, bu­vo be­ne žy­miau­sias lie­tu­vių išei­vi­jos poe­tas, o gal – ir ge­riau­sias XX am­žiaus lie­tu­vių poe­tas. To­mas Venc­lo­va pri­pa­ži­no, jog ir pa­ts ei­liuo­ti pra­dė­jo pa­gal Hen­ri­ką Ra­daus­ką.

T.Venc­lo­vai im­po­na­vo Bo­ri­sas Pas­ter­na­kas, Osi­pas Man­delš­ta­mas. Pas­ta­ra­sis bu­vo vie­nin­te­lis Sta­li­no lai­kais iš­drį­sęs pa­ra­šy­ti at­vi­rą ir griež­tą ei­lė­raš­tį apie „va­dą“, ku­ria­me pa­sa­kė vis­ką, ką ir rei­kė­jo pa­sa­ky­ti. Ei­lė­raš­tį poe­tas per­skai­tė dvy­li­kai pa­žįs­ta­mų, tarp ku­rių, pa­sak T. Venc­lo­vos, kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, at­si­ra­do Ju­das. O. Man­delš­ta­mas bu­vo areš­tuo­tas ir kan­ki­na­mas, vė­liau siųs­tas į To­li­mų­jų Ry­tų kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą, bet mi­rė Vla­di­vos­to­ke, ne­pa­sie­kęs nau­jų kan­ky­nių vie­tos. Nė­ra ži­no­mas Osi­po Man­delš­ta­mo ka­pas.

Aną Ach­ma­to­vą To­mas Venc­lo­va pa­ži­no­jo, yra bend­ra­vęs apie 15 kar­tų.

T. Venc­lo­va ži­no­jo, kad pas gar­sią poe­tę atei­da­vo daug ma­žai ži­no­mų, jau­nų poe­tų, dau­giau­sia gra­fo­ma­nų, o dar dau­giau – gra­fo­ma­nių. Nors ir gąs­di­nan­čios po­vy­zos, A. Ach­ma­to­va bu­vo ge­ra­šir­dė mo­te­riš­kė. Kiek­vie­nam gra­fo­ma­nui su­ras­da­vo ge­rą žo­dį. Sa­ky­da­vo: „ko­kie gra­žūs jū­sų ri­mai“ ar­ba „kaip pui­kiai jūs val­do­te me­ta­fo­rą“. Bet to­kios pa­gy­ros reikš­da­vo tik vie­na – ei­lės nie­kam ti­ku­sios ir kuo sku­biau rei­kia ding­ti iš poe­tės na­mų. Tik­ras ei­les poe­tė api­bū­din­da­vo kaip tu­rin­čias kaž­ko­kią pa­slap­tį.

Alek­sand­ras Sol­že­ni­cy­nas ra­šė ne tik pro­zą, bet ir ei­les. Sy­kį nu­ne­šė įver­tin­ti A. Ach­ma­to­vai. Poe­tė pa­skai­tė ir at­vi­rai pa­sa­kė ei­lė­se ne­ma­tan­ti pa­slap­ties. Au­to­rius ne­sut­ri­ko ir at­si­kir­to, jog pa­čios Ach­ma­to­vos ei­lė­raš­čiai per daug pa­slap­tin­gi.

To­mas Venc­lo­va ir­gi nu­ve­žė Anai Ach­ma­to­vai jos lie­tu­viš­kai iš­vers­tų ei­lė­raš­čių. Poe­tė pa­pra­šė pa­skai­ty­ti. „Pers­kai­čiau dre­ban­čiu bal­su. Iš­gir­dau, jog in­to­na­ci­ja – tvar­ko­je ir, su­pra­tęs, jog esu ve­ja­mas lauk, link­te­lė­jęs išė­jau. No­rė­jau pa­lįs­ti po tram­va­ju­mi, bet ne­pa­lin­dau. Vė­liau paaiš­kė­jo, jog tuoj man išė­jus, poe­tę ap­lan­kė ži­no­mas moks­li­nin­kas fi­lo­lo­gas, mo­kė­jęs ir lie­tu­vių kal­bą. Ne­di­de­lis lie­tu­viš­kai iš­vers­tų ei­lių rin­ki­nė­lis gu­lė­jo ant Ach­ma­to­vos sta­lo, moks­li­nin­kas jį pa­var­tė ir ge­rai įver­ti­no. Po kiek lai­ko su­lau­kiau poe­tės skam­bu­čio. Ana Ach­ma­to­va sa­kė jau ži­nan­ti, jog ma­no ver­ti­muo­se yra kaž­ko­kia pa­slap­tis“, – pa­sa­ko­jo T.Venc­lo­va.

Po­li­ti­ko­je di­džiau­sias To­mo Venc­lo­vos au­to­ri­te­tas – di­si­den­tas ir moks­li­nin­kas And­re­jus Sa­cha­ro­vas, su­kū­ręs ir so­vie­tams do­va­no­jęs van­de­ni­li­nę bom­bą, ku­ri, lai­mei, iki šiol ne­bu­vo pa­nau­do­ta. Dėl atei­ties T. Venc­lo­va iš­reiš­kė abe­jo­nių. Da­vęs siau­bin­gą gink­lą į ran­kas žiau­riai ir neat­sa­kin­gai val­džiai, A. Sa­cha­ro­vas pa­su­ko ki­tu ke­liu – ta­po di­de­liu žmo­gaus tei­sių gy­nė­ju, bend­ra­vo su už­sie­nio žur­na­lis­tais, Va­ka­ruo­se lei­do kny­gas. Už sa­vo veik­lą tė­vy­nė­je bu­vo per­se­kio­ja­mas, iš­trem­tas į Gor­kį, da­bar­ti­nį Niž­nij Nov­go­ro­dą, jam ne­bu­vo lei­džia­ma su nie­kuo bend­rau­ti.

M. Gor­ba­čio­vo lai­kais A. Sa­cha­ro­vas grą­žin­tas į Mask­vą, ak­ty­viai da­ly­va­vo per­tvar­kos, de­mok­ra­ti­za­ci­jos pro­ce­suo­se. Po vie­nos įtemp­tos kal­bos, iš­gy­ven­da­mas tik­rą stre­są, And­re­jus Sa­cha­ro­vas mi­rė.

„Aš šį žmo­gų ma­čiau vie­nin­te­lį kar­tą gy­ve­ni­me ir tik pen­kias mi­nu­tes. Bet man to už­te­ko“, – sa­kė To­mas Venc­lo­va.

Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: Į Kel­mę at­vy­kęs poe­tas, in­te­lek­tua­las, pub­li­cis­tas, li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas, ver­tė­jas, pro­fe­so­rius To­mas Venc­lo­va da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais ir įžval­go­mis, kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mo au­to­ri­te­tus ir pa­trio­tus, kū­ry­bą.