Naujausios
Žmogaus prigimties tyrinėjimas
– Koks bus teatrui naujasis, pandemijos meto, sezonas?
– Visapusiškai kitoks ir tai lems tiek išorinės aplinkybės, tiek turinys. Nežinome, kiek galėsime dirbti, uždarys-neuždarys, sulauksime žiūrovų ar ne. Kol neatsidarėme, sunku vertinti, kokia yra žiūrovų psichologinė būsena po pusės metų pertraukos: paskutinis spektaklis, berods, buvo kovo 13 dieną.
Sezonas yra jubiliejinis, 90-asis. Kaip ir kiekvienais metais, bandome sezoną apibrėžti, įvardyti fraze. Šiemet – „90 metų tyrinėjant žmogaus prigimtį“. Pagrindinė mintis – mes galime tą patį objektą, žmogų, savybę, elgseną, pasirinkimus vertinti labai skirtingai. Ką ir bandysime padaryti šį sezoną – įvairiais skerspjūviais pasižiūrėti, kas vyksta su žmogumi, jo priimtais sprendimais.
– Kokie spektakliai laukia žiūrovų?
– Vienas didžiausių ir laukiamiausių įvykių – rugsėjo 18 dieną Rimanto Kmitos pjesės „Remyga“, kurią režisuoja Oskaras Koršunovas kartu su asistentu Jokūbu Braziu, premjera. Ši premjera turėjo būti balandžio mėnesį.
Spektaklis – apie šiandieninės Lietuvos gimimą, išsilaisvinimą iš Sovietų sąjungos gniaužtų, virsmą, žmonių likimus. Kaip ir kas vyko, kai perėjome į visiškai kitą filosofiją, pasaulėžiūrą, nepriklausomos šalies statusą, savarankišką gyvenimą, laisvą ekonomiką. Spektaklyje nemažai dokumentikos, autentiškų įvykių, nors tuo pačiu jis ir labai fantasmagoriškas, psichodelinis, bus daug nerealistinių dalykų.
– Dokumentika susieta su Šiauliais?
– Būtent. R. Kmita, pats šiaulietis, ieškojo to meto įvykių, sėdėjo archyvuose, surankiojo siužetus, kuriuos apipavidalino menine kalba, suteikė pasakiškų elementų.
Remyga išgyvena savo dramą, tai yra žmogus, užaugęs be tėvų, priverstine tvarka išsiųstas į Afganistaną, grįžęs randa besikeičiančią valdžią, pradeda dirbti milicijoje, viskas keičiasi, jis tampa policininku. Aplinka verčia priiminėti įvairius sprendimus. Jaunas žmogus bando permainų aplinkoje išgyventi, susivokti, susikurti pamatus – dvasinius, moralinius, vertybinius.
Per Remygos personažo prizmę bandoma papasakoti, kaip mes gyvenome, kokie, pasižiūrėjus iš perspektyvos, buvome. Galbūt šiek tiek ir pasijuokti iš to.
Spektaklį lydės gyva roko muzika, autentiška muzika kuriama šalia žinomų perdainuotų dainų. Prie mūsų prisijungė Gintas Gascevičius, žinomas Šiaulių būgnininkas, Eligijus Žilinskas gros gitara, gros ir teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius. Bus daug gyvos muzikos, triukšmo, žaismės, ironijos, fantazijos. Spektaklis turėtų būti keistas, bet ir labai įdomus.
– Prieš porą metų pristatytas režisierius Nikolas Darnstädt spektaklis „Mindaugas“ sukėlė daug diskusijų. Ar „Remyga“ irgi bus spektaklis, apie kurį bus daug kalbama?
– Labai norėčiau, kad būtų daug kalbama. Bet, ko gero, tai ne visiškai tapatūs dalykai. Nors, kas žino: jeigu žmogus tikrai tikėsis autentikos ir dokumentikos, susidūręs su interpretacija, gali sakyti: čia netiesa!
– O pastatymo forma – gal irgi bus neįprasta žiūrovui?
– Nemanau, kad labai šokiruos. Kita vertus, jei statai spektaklį, norisi, kad būtų pastebėtas, išgirstas, sukeltų diskusijas ir galbūt išmuštų žiūrovus iš komforto zonos.
O. Koršunovas yra ganėtinai užimtas, turi daug darbų, jo vizitai kol kas būna injekciniai. Asistentui Jokūbui pavyksta perteikti sumanymus. Likus dviems savaitėms iki finišo tiesiosios, pagrindines vadžias perims Oskaras.
Tai priimta pasaulinė praktika, kai tešlą užminko padėjėjas, asistentas ar mokinys, meistras suformuoja kepaliuką, tinkamai pašauna ir ištraukia, kad atsiskleistų skoniai.
– Kokie kiti spektakliai laukia jubiliejiniame sezone?
– Spalio 16 dieną numatytas Pauliaus Ignatavičiaus statomas spektaklis – Falko Richterio pjesė vadinasi „Protect me“, darbinis spektaklio pavadinimas „Sala“.
Tai spektaklis apie kūrėją, kuris prieina kūrybinę krizę, yra pasimetęs, priėjęs gyvenimo kryžkelę, bando suvokti savo vidinį pasaulį. Pagrindinis personažas – rašytojas dramaturgas, labai populiarus, turtingas, pasaulyje graibstomas gyvenime taip įstrigo, kad nebegali sugalvoti pjesei pavadinimo.
Artėjant Kalėdoms, lauks vaikiškas spektaklis. Šiauliuose „Mažąjį princą“ statęs režisierius Šarūnas Datenis dabar imsis „Bjauriojo ančiuko“. Norisi muzikinio, žaismingo spektaklio, bet tuo pačiu pakalbėti ir apie aktualias temas augančiam žmogui – patyčias, buvimą kitokiu. Pirmiausia pasirodys kalėdinė versija, o sausio pabaigoje – pilnos apimties spektaklis.
Iki atostogų sulauksime dar dviejų premjerų: jaunas režisierius Gildas Aleksa pats rašo ir stato pjesę „Apvaliojo stalo riteriai“. Pavasarį-vasaros pradžioje ūgtelėjusiems paaugliams Pauliaus Ignatavičiaus pristatys „Hamletą“.
Pritaikys žmonėms su negalia
– Ar aktorių trupėje yra pasikeitimų?
– Anicetas Gentvilas, prieš porą metų su šeima išsikėlęs gyventi į užsienį, vėl grįžo į trupę.
Turime naują aktorių Pijų Ganusauską, jis atliks vieną pagrindinių vaidmenų „Saloje“. Į spektaklius įsijungia muzikantai – Eligijus Žilinskas, Gintas Gascevičius. Prisijungia ir kviestiniai aktoriai.
Reikia pasidžiaugti, kad neturime skaudžių atsisveikinimų, visi pragyvenome koroną, galime susitikti ir dirbti scenoje.
– Galbūt neliks kažkurių spektaklių?
– Kol kas nebuvo sprendimo kažko atsisakyti. Kai kurie spektakliai galbūt natūraliai sustos, nes laukia antras statybų etapas: skirtas ministerijos finansavimas teatrą pritaikyti žmonėms su negalia.
Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Taip, jis sukels nepatogumų, teks kelioms savaitėms uždaryti Didžiąją salę, galbūt iki Naujųjų metų neturėsime Mažosios salės. Gali būti, kad kai kurie Mažosios salės repertuaro spektakliai kuriam laikui bus padėti ant lentynos.
Teatre atsiras liftas, keltuvai, Didžiojoje, Mažojoje salėje kėdės bus pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia. Bus pritaikyta, kad ir kitoje rampos pusėje galėtų dirbti žmonės su negalia – atlikėjai, administracijos darbuotojai, personalas.
Orientuojamės ne vien į judėjimo, bet ir į klausos, regos sutrikimus turinčius žmones.
Viešas konkursas yra paskelbtas, laukiame pirkimo procedūrų, jei viskas gerai, manau, jau rugsėjį prasidės darbai.
Planas B
– Ką būtina žinoti į teatrą atėjusiems žiūrovams, kokios tvarkos laikytis?
– Svarbiausia – sveikatos apsaugos ministro rekomendacijos. Gal nepatogu, neįprasta, bet teks susitaikyti. Viso spektaklio metu bus privaloma dėvėti kaukes, laikytis 1 metro atstumo. Nenustebkite, pilnų salių nebus, parduodame mažiau negu pusę bilietų, išlaikant atstumus tarp žiūrovų. Artimieji gali sėdėti greta.
– Ar rekomendacijos ir nustatytos taisyklės keičia repeticijas?
– Karantino laikotarpiu bandėme dirbti nuotoliniu būdu, vyko skaitymai. Dabar repetuojame, kaip įprasta. Vėdiname patalpas, plauname rankas. Koks teatras, spektaklis, kur nebūtų glamonių, bučinių, prisilietimų, artumo!
– Galvojate apie juodąjį scenarijų?
– Jei būtų kita tokia banga, smuktume dvigubai stipriau. Vienintelė paguoda, kad esame valstybinis teatras, todėl galime turėti amortizacinę pagalvę.
Planas B yra, išmokome iš patirties. Lietuvoje buvome pirmieji arba vieni pirmųjų, kurie karantino pradžioje pradėjome rodyti spektaklių transliacijas internetu. Sulaukėme labai daug dėmesio, pirmosios savaitės pranoko lūkesčius. Blogybė buvo ta, kad anksčiau nesistengdavome spektaklių nufilmuoti kokybiškai. Dabar kiekvieną spektaklį nufilmuosime be žiūrovų – tam, kad jis būtų maksimaliai kokybiškas parodyti virtualiai.
Rugpjūčio 26 dieną turėjome išvažiuoti į Lenkijoje, Žešuvo mieste, 27–29 dienomis vyksiantį tarptautinį festivalį „TRANS/MISJE“.
Turėjome pasirašę sutartis, buvo suplanuoti vizitai, padaryti titrai, užsakytas transportas. Ir griežtas ministro įsakymas: į šalis, pažymėtas raudonai žemėlapyje, važiuoti negalima.
Spektaklį „Tobula pora“ nufilmavome, jis subtitruotas anglų, lenkų kalbomis. Spektaklis su virtualiais pasisveikinimas bus parodytas salėje Lenkijoje. Festivalyje dalyvausime nuotoliniu būdu.
