Naujausios
Ataskaita už stipendiją
Atėjusius parodų salytėje ant visų keturių sienų iškabintos skaros tarsi apgobia šiluma. Subtiliai smėlinės, pilkšvos, sodriai žalios, šviečiančios rudenišku variu, geltoniu, rudos, mėlynos, įvairiaspalvės jos traukia akį ir net iš tolo dvelkia šiluma, jaukumu. Skaros – skirtingo storio, dydžio, su kutais ir iš jų improvizuojant virtusiais bumbulais. Parodoje jų eksponuojama daugiau kaip 20, skaičius gali svyruoti, nes kai kurios iš pradžių dar nebuvo spėjusios atkeliauti iš kūrėjos namų.
Moteris, pateikusi šiuos darbus, atsiskaitė už rugpjūtį jai rajono tarybos sprendimu paskirtą 700 eurų savivaldybės stipendiją pagal individualią programą „Kelionė adata spalvų takais“.
„Reikėjo skubintis, kad suspėčiau laiku atsiskaityti, kaip buvau įsipareigojusi – lapkričio mėnesį. Idėjų galva pilna, jos verda, kaip kokiame katile. Aš naktį nevalgau, bet ir nemiegu arba, jei sapnuoju, pamatau visokius spalvų derinius, vaizdinius, raštus, kuriuos paskui skubu realizuoti, – juokiasi Reda Pečkuvienė. – Visko pasitaiko. Kartą siūlus užsidėjau, pradėjau varstyti, bet kažko jaučiu, kad labai laisvas audinys. Apverčiu rėmą, ogi pusė siūlų kadaruoja, teko 10–12 eilių nuardyti. Būna, kad kokia akis pabėga, vėl grįžtu, gal kitą spalvą įdedu ir varau toliau.“
Turi ir nuolatinių klienčių
Neretai prireikia uždėti ant rėmo 300 dvigubų arba apie 600 viengubų siūlų. Moteris dažniausiai varsto 150 centimetrų ilgio kraštinių ir 200 centimetrų įstrižainės skaras, bet būna ir kitokių dydžių.
„Ar pastebiu skarų atgimimą? Sunku pasakyti. Kažkam jos dar asocijuojasi su galvas apsisukusiomis, apsitūlojusiomis bobutėmis, tačiau mugėse perka žmonės dovanoms ir sau, derina prie įvairių rūbų. Turiu kelias nuolatines klientes, kurios jau po tris keturias mano skaras įsigijusios. Būna ir specialių užsakymų. Bene brangiausia turbūt buvo 60 eurų kainavusi alpakos vilnos skara, kuri iškeliavo į Klaipėdą. Viena moteris buvo užsakiusi šį kūrinį mamos 70-mečiui. Vien jai reikalingi siūlai kainavo 39 eurus, – svarsto tautodailininkė. – Man pačiai kuo toliau, tuo artimesnės tampa žemės spalvos: ruda, molio, oranžinė, žalia, tamsiai raudona.“
Pradžių pradžia
R. Pečkuvienė šiuo audimo ant rėmo būdu susidomėjo maždaug prieš penkerius šešerius metus, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus kvietimu nuvykusi į dviejų dienų mokymus Latvijoje.
Pradžia buvo kuriozinė. Po teorinės dalies kitos edukacijų dalyvės greitai nuo stalo susirinko ryškius kontrastingus derinius, o Redai atiteko tai, kas liko – smėlinės, šviesiai mėlynos ir baltos spalvų siūlai. Visas tris sruogas ir pasiėmė.
Pradėjus siūlus nerti ant rėmo, mokytoja latvė derinį supeikė. Jos manymu, spalvos netinka viena prie kitos, tačiau lietuvė nusprendė nieko nekeisti.
„Tad mane paliko ramybėje, o po to, jau pradėjus ryškėti audinio raštui, vis prieidavo su kita vietine moterimi ir kraipė galvą, komentuodama, kad raštas įdomus, nors ir nesitikėjo, fotografavo. Baigiantis užsiėmimams savo darbui kiekvienas turėjome sukurti pavadinimą. Man jį padiktavo pačios spalvos: „Jūra, dangus ir smėlis“. Tą skarą padovanojau seseriai“, – prisimena joniškietė.
Apie 150 skarų
Grįžusi namo ji negalėjo nurimti, vis norėjo patirtį pakartoti. Latvijoje audė ant kartoninio rėmo, o namie pabandė ant medinio. Kaitaliojo ir matmenis. Kadangi iš pradžių neturėjo varstymui skirtos maždaug 30 centimetrų ilgio adatos, sugalvojo racionalizaciją – panaudojo ilgą virbalą, siūlą užkabindama ant jo gale esančios plastmasinės galvutės.
Šis audimas turi savų niuansų. Jei ne taip uždėsi siūlus, gali tekti austi kaire ranka, o tai toli gražu ne kiekvienam patogu.
Tautodailininkė sako, kad per kelerius metus šiuo būdu jau yra išaudusi maždaug pusantro šimto skarų. Tiksliai skaičiavo iki šimto, o paskui skaičių pametė.
