Naujausios
S. Zaksaitės fotografijų paroda nukelia į tarpukario Lietuvos gyvenimą, nuotraukose užfiksuota Šiaulių žydų bendruomenė. Autorės darbuose atsiveria žmonių charakteriai ir tarpukario Lietuvos žmonių buitis. S. Zaksaitė kūrė ne tik meniškus portretus, jos fotografijose užfiksuoti ir studentai paskaitose, ir karo pabėgėliai, yra ir jos autoportretų.
Sania Kerbelis, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas, „Sidabrei“ sakė, jog ši paroda tik dalis menininkės darbų, saugomų Šiaulių apskrities žydų bendruomenės fonduose. Ir tai pirmoji didžiosios parodos „Žydai anuomet ir dabar“ dalis. Parodyti ją visą iš karto nedidelėje sinagogos erdvėje nebuvo galimybės.
Prieš trejus metus parodos idėją S. Kerbeliui pasiūlė šiaulietis fotografas Rolandas Parafinavičius. Iš pradžių ji apėmė tik dabarties žydų gyvenimą, šiauliečiai žydai tapo R. Parafinavičiaus vadovaujamų Šiaulių fotografijos namų fotografų modeliais. Vėliau į projektą įtrauktas S. Zaksaitės fotografijų paveldas.
„Archyve turime 300 suskaitmenintų Sošanos Zaksaitės darbų, juos mums pateikė fotografės sūnus, Izraelio profesorius, visų jos darbų fiziškai neįmanoma parodyti, – pasakoja S. Kerbelis. – 20 nuotraukų parodai mums padėjo atrinkti Rolandas Parafinavičius.“
Sošana (Feiga Susanna Zaks) Zaksaitė gimė 1906 m. Raseiniuose. Pirmoji pažintis su fotografijos menu įvyko tėvo Chaimo Izraelio Zakso fotoatelje Šiauliuose. Po studijų Rygoje grįžusi į Šiaulius, ji atidarė savąją studiją adresu Vilniaus g. 166. 1931 metais ištekėjusi už menininko Abraomo Rabinovičiaus išvyko gyventi Izraelį, kur tęsė savo kūrybą. Mirė jauna, nesulaukusi nė 50 metų.
„Kai iš Žagarės man paskambino, kad Vyšnių festivalyje norėtų žydiško akcento, aš už tos idėjos užsikabinau. Paroda, kai buvo atidaryta Šiauliuose, sulaukė didelio susidomėjimo, po to apkeliavo ir Vilnių, ir Pakruojo, Joniškio sinagogas, Kelmę, Radviliškį“, – prisimena S. Kerbelis.
„Mane paskatino ir tai, kad Žagarėje yra mano šeimos šaknys. Mama, seneliai, proseneliai yra kilę iš Žagarės, – sako S. Kerbelis. – Dar užsikabinau ir dėl to, kad parodą buvo sumanyta atidaryti Žagarės sinagogoje. Esu įsitikinęs, jog nuo Holokausto ten nebuvo nieko žydiško, ne tik maldos namų.„
„Žagarėje man dvejopi jausmai kyla, – teigia jis. – Aš noriu čia atvažiuoti ir atvažiuoju, smagu pasivaikščioti po tas gatveles, kur vaikščiojo seneliai ir proseneliai, o iš kitos pusės, kyla skaudūs prisiminimai apie Holokaustą ir apie tai, kad čia nebėra ir niekada nebebus žydų bendruomenės. Žagarės sinagogoje žydai niekada nebesimels. Ta paroda jiems atminti skirta.“
Rugsėjį paroda keliaus į Žeimelio kraštotyros muziejų.
