TARP SHAKESPEARE’O IR APUČIO

TARP SHAKESPEARE’O IR APUČIO

TARP SHAKESPEARE’O IR APU­ČIO

Vy­tau­tas BI­KUL­ČIUS

Per­nai pa­sau­lis pa­mi­nė­jo 400-ąsias ang­lų ge­ni­jaus Wil­lia­mo Shakespeare‘o mir­ties me­ti­nes. Ta pro­ga Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la ką tik iš­lei­do Shakespeare‘o dra­mas „Klai­dų ko­me­di­ja“ ir „Troi­las ir Kre­si­da“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Sau­lius Re­peč­ka). Abi pje­sės į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tos pir­mą sy­kį. Kuo ga­li bū­ti įdo­mus mums Shakespeare‘as to­mis pje­sė­mis, ku­rios lie­ka ant­ra­me ge­ni­jaus kū­ry­bos pla­ne, nes jis mums dau­giau­sia ži­no­mas chres­to­ma­ti­nė­mis tra­ge­di­jo­mis – „Ham­le­tu“, „Ka­ra­liu­mi Ly­ru“, „Mak­be­tu“?

Be abe­jo, skai­ty­to­ją la­biau­siai su­do­mins dra­ma „Troi­las ir Kre­si­da“. Jo­je ap­tin­ka­me dar Ho­me­ro lai­kų Tro­ją, ku­ri liu­di­ja tro­jė­nų ka­rą su grai­kais,  pri­me­na ka­rių did­vy­riš­ku­mą. Bet jei Ho­me­ras vis­ką pa­ti­ki die­vams, Shakespeare‘o tra­ge­di­jo­je per­so­na­žai va­do­vau­ja­si jau sa­vo pro­tu, bet juo iki ga­lo ne­pa­si­ti­ki.

Hek­to­ras įti­ki­nė­ja tro­jė­nus, kad grai­kams rei­kė­tų grą­žin­ti Ele­ną, ta­čiau Troi­lui rū­pi gar­bė – jis ma­no, kad grą­žin­da­mi Ele­ną jie pra­ras sa­vo gar­bę. Ir nors Hek­to­ras pei­kia tro­jė­nus, ta­čiau ne­lauk­tai su­tin­ka su Troi­lu. Ne­ga­na to, Dio­me­das pa­reiš­kia, kad Pa­ris, gin­da­mas Ele­ną, ku­ri esan­ti nie­kin­ga, ir pa­ts pra­ran­da sa­vo gar­bę. Ir Achi­las, nu­žu­dy­da­mas be­gink­lį Hek­to­rą, nė­ra joks did­vy­ris.

Ki­taip ta­riant, Shakespeare‘as de­he­roi­zuo­ja sa­vo per­so­na­žus. Achi­las do­mi­si tik sa­vi­mi. Pat­rok­las at­vi­rai pri­si­pa­žįs­ta, kad jis gi­męs ne tam, kad ka­riau­tų. Troi­las pa­tin­ka Kre­si­dai, ta­čiau ga­liau­siai ji­nai iš­duo­da jį. Mat Kre­si­dai pa­tin­ka jaus­ti sa­vo val­džią my­li­mų­jų aki­vaiz­do­je. Ta­čiau Dio­me­das pa­siel­gia su Kre­si­da taip pat, kaip ji pa­siel­gė su Troi­lu – ji­sai iš­duo­da ją. Gal to­dėl prieš mū­sų akis iš­ky­la be­pro­tiš­kas pa­sau­lis, nes ne vie­nas tra­ge­di­jos per­so­na­žas pir­miau gal­vo­ja apie sa­vo iš­skir­ti­nu­mą, ne­tgi no­rą bū­ti die­vu. Ta­čiau už tai ten­ka anks­čiau ar vė­liau su­mo­kė­ti...

Kur kas links­mes­nė „Klai­dų ko­me­di­ja“, ku­ri yra vie­na iš anks­ty­vų­jų Shakespeare‘o pje­sių. Jo­je, tie­są sa­kant, ku­ria­mas far­sas. Ga­li­ma tik nu­jaus­ti, kiek daug ko­miš­kų si­tua­ci­jų ky­la pje­sė­je, kur su­tin­ka­me dvi dvy­nių po­ras. Čia pai­nio­ja­mi as­me­nys, ky­la neaiš­ku­mų, kas čia per­so­na­žas – vy­ras ar mo­te­ris, daug juo­ko su­ke­lia per­si­ren­gi­nė­ji­mai. Aiš­ku, kad jo­je dar ne­ma­ty­si­me rim­tų pro­ble­mų, ku­rio­mis vė­liau ste­bins vė­ly­vo­sios dra­ma­tur­go dra­mos.

Vis dėl­to, ir šio­je ko­me­di­jo­je plė­to­ja­mos ir to­kios te­mos kaip be­pro­ty­bė ar žiau­ru­mas. Be­je, šiuo po­žiū­riu Shakespeare‘as nė­ra vi­siš­kai ori­gi­na­lus, nes dar an­ti­kos lai­kais Ro­mos au­to­rius Plau­tas pa­ra­šė ko­me­di­ją „Dvy­niai“, ku­rios mo­ty­vus kaip tik ir pa­nau­do­jo ang­lų dra­ma­tur­gas. Bet įdo­mu, kad tik dvi Shakespeare‘o pje­sės – „Klai­dų ko­me­di­ja“ ir „Aud­ra“ – pa­klūs­ta gar­sia­jai tri­jų vie­nu­mų tai­syk­lei (veiks­mas vyks­ta vie­ną die­ną, vie­no­je vie­to­je ir jis pa­si­žy­mi vie­no­ve, t. y. jis iš prin­ci­po yra ko­me­di­ja).

Šių die­nų skai­ty­to­jas, pa­si­rin­kęs šią kny­gą, ga­lės nuo­šir­džiai šyp­so­tis, su­si­dū­ręs su „Klai­dų ko­me­di­jos“ per­so­na­žais. Skai­ty­da­mas „Troi­lą ir Kre­si­dą“ jis ga­lės ly­gin­ti Ho­me­ro ir Shakespeare‘o pa­sau­lį, ku­ria­me dra­ma­tur­gas nu­vai­ni­kuo­ja did­vy­rius...


Ne­ra­si­me did­vy­rių ir Juo­zo Apu­čio kny­go­je „To­li­mas Bal­čios kraš­tas“, ku­ri išė­jo se­ri­jo­je „Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros lo­by­nas. XX am­žius“. Jo­je su­rink­tos pa­čios ta­len­tin­giau­sios ra­šy­to­jo no­ve­lės ir apy­sa­kos. Tik kny­gos apim­tis ne­lei­do pa­skelb­ti jo­je vie­nin­te­lio au­to­riaus ro­ma­no „Smė­ly­nuo­se ne­ga­li­ma su­sto­ti“.

Be abe­jo, ke­tu­ri šim­tai me­tų, ku­rie ski­ria Shakespeare‘ą ir Apu­tį, lie­tu­vių ra­šy­to­jui at­ve­ria vi­sai ki­tą pa­sau­lį. Bet įdo­mu, kad ir šio­je no­ve­lių ir apy­sa­kų kny­go­je ga­li­me kal­bė­ti apie vi­siš­ką žmo­gaus de­he­roi­za­ci­ją, tik be iro­ni­jos ženk­lo, ku­rį jun­ta­me ang­lų dra­ma­tur­go pje­sė­je „Troi­las ir Kre­si­da“.

Apu­čio kū­ri­niuo­se žmo­gus pa­si­ro­do kaip sa­vi­ta as­me­ny­bė, ku­riai bran­gūs vai­kys­tės pa­sau­lis, ku­rią trau­kia na­mų švie­sa, ku­riai bran­gus ar­tu­mo su ki­tais ieš­ko­ji­mai. Pa­sau­lis iš­ky­la kaip pa­slap­tis, ku­rią ban­do įveik­ti na­ra­to­rius – koks jis be­bū­tų – vai­kas ar jau gy­ve­ni­mo ke­lią nuė­jęs se­nu­kas, ei­li­nis žmo­ge­lis ar iš­pru­sęs in­te­li­gen­tas, ar net gy­vū­nas, ku­rio aki­mis pa­žiū­rė­ta ap­lin­kui. O virš vi­so ši­to pa­sau­lio iš­ny­ra gy­ve­ni­mo ir mir­ties prieš­prie­ša, ku­ri ir su­tal­pi­na sa­vy­je vis­ką.

Nė­ra tos są­sa­jos tarp Shakespeare‘o ir Apu­čio la­bai jau ne­ti­kė­tos. Di­de­lė li­te­ra­tū­ra vi­suo­met su­ran­da sa­vi­tą žvilgs­nį į pa­sau­lį ir žmo­gų. Tik­tai kiek­vie­na epo­cha at­si­ne­ša sa­vo pro­ble­mas, ku­rias spręs­da­mas žmo­gus ir pa­tei­si­na sa­vo var­dą...

Ki­ta ver­tus, li­te­ra­tū­ra mums su­tei­kia pro­gą pa­ma­ty­ti, kiek ma­žai pa­si­kei­tė žmo­gus, nors šiuos du mi­nė­tus ra­šy­to­jus ski­ria ke­tu­ri šimt­me­čiai...