Naujausios
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vykusi dokumentinio filmo „Dekadentas Nr. 2419“ (scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimir Bajo) peržiūra ir susitikimas su pagrindiniu filmo veikėju poetu, vertėju, eseistu, viešuoju intelektualu Tomu Venclova tapo vienu pirmųjų renginių, atvėrusių 93-iąjį teatro sezoną.
Pristatydama renginį, teatro meno vadovė Nomeda Šatkauskienė atkreipė dėmesį, kad seansas ir diskusija sėkmingai tęsia teatro ir kino dialogą – ankstesniais metais Valstybiniame Šiaulių dramos teatre buvo pristatytas dokumentinis filmas „Akimirk(sl)inis“ (rež. Monika Šaltytė) apie aktorę Faustiną Laurinaitytę, šiais metais pirmą kartą Šiauliuose vykusiame renginyje „Scanoramos vasara“ – įtemptus teatro ir kino santykius apmąstantis legendinis danų režisieriaus Larso von Triero filmas „Dogvilis“ ir restauruota Raimundo Banionio juosta „Neatmenu tavo veido“.
Šiaulių dramos teatras įrašytas T. Venclovos asmeninėje ir profesinėje biografijoje: 1972–1976 metais, prieš emigruodamas į JAV, poetas dirbo jo literatūrinės dalies vedėju – formavo teatro repertuarą, vertė pjeses, palaikė ryšius su spauda.
Šiauliuose vedė savo antrąją žmoną, režisierę Nataliją Ogaj-Ramer, jos kvietimu ir pradėjo dirbti teatre bei susilaukė dukters Marijos.
Poetas prisiminė, kad būtent Šiauliuose pirmuosius metus augino dukterį ir pats išmokė ją vaikščioti: „Natalija grįžo dirbti į teatrą, o aš likau namuose su mažu vaiku. Kamuojamas nuobodulio, nusprendžiau išmokyti mergaitę ko nors prasmingo. Taip vieną vakarą Marytė nustebino iš darbo grįžusią mamą, pasitikdama ją prie durų. Labai didžiuojuosi šiuo gyvenimo įvykiu, o su JAV gyvenančia dukra, dirbančia pradinių klasių mokytoja, iki šiol labai šiltai bendraujame.“
T. Venclova prisiminė ir savo senelį, literatūros tyrinėtoją, vertėją, klasikinės filologijos profesorių Merkelį Račkauską, gimusį Šiaulių apskrityje, Šiaudinėje, mokytojavusį grafų Pliaterių dvare Kurtuvėnuose ir baigusį Šiaulių berniukų gimnaziją. Senelis dar vaikystėje supažindino anūką su antikos kultūra, vėliau suformavusia pagrindinius jo kūrybos principus, dažnai veždavosi į Šiaulius, stipriai suniokotus per abu pasaulinius karus.
Karo tema diskusijos dalyvius sugrąžino į šių dienų realijas. Paklaustas, ką mano apie Putino karą Ukrainoje, poetas pabrėžė, kai tai esanti didžiulė katastrofa žmonijai ir demokratinėms vertybėms. „Tikiuosi, kad Ukraina laimės šį karą, deja, šios pergalės teks siekti ilgai ir sunkiai. Putino režimas barbariškai pažeidė žmogiškosios etikos ir tarptautinės teisės normas, bet nesutinku, kad jis apibrėžia visą rusų tautą. Per savo gyvenimą esu sutikęs rusų, gynusių demokratines vertybes ir skirtingais laikmečiais nukentėjusių nuo savo šalies režimo.“
T. Venclova pakomentavo ir visuomenėje prieštaringai vertinamų Venclovų namų-muziejaus klausimą: „Nesteigiau šio muziejaus ir nedalyvauju sprendžiant jo tolimesnį likimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad muziejus nesivadina Antano Venclovos muziejumi, kaip kartais bandoma nušviesti. Istorikas Valdemaras Klumbys siūlė pervadinti jį Tomo Venclovos muziejumi. Su tokiu pasiūlymu griežtai nesutikau, argumentuodamas, kad steigti muziejų gyvam autoriui nedera, o nuo jo mirties turi praeiti mažiausiai penkiolika metų. Venclovų namuose taip pat buvo siūloma įkurti Rašytojų muziejų. Manau, kad šį klausimą turi spręsti visuomenė ir Vilniaus miesto savivaldybė, aš į jį neturiu jokių teisių.“
Apibendrindamas savo biografiją, aprėpiančią politinių virsmų paženklintą XX a., renginio svečias patikino, kad pagrindinis vaidmuo joje atitenkantis poezijai. Publicistika, kritiniai komentarai politikos ir visuomenės klausimais, pokalbiai ir diskusijos esantys tik fonas jo kūrybinei veiklai, kuri išliksianti kaip pagrindinis jo santykio su pasauliu liudijimas.
Renginį organizavo VšĮ „Ketvirta versija“ ir Valstybinis Šiaulių dramos teatras.