Susiliejančios Vilniaus dailininkų trajektorijos

Su­si­lie­jan­čios Vil­niaus dai­li­nin­kų tra­jek­to­ri­jos

Arū­nas UO­GIN­TAS

„Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ap­žval­gi­nin­kas

Šiau­lių ga­le­ri­jos kaip su­si­ta­ru­sios ba­lan­dy­je siū­lo mies­tie­čiams su­si­pa­žin­ti su Vil­niaus me­ni­nin­kų kū­ry­ba: „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ma Lo­re­tos ir Ri­čar­do Zda­na­vi­čių ta­py­ba, Dai­lės ga­le­ri­jo­je – Al­gio Griš­ke­vi­čiaus ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da.

Mi­nė­ti me­ni­nin­kai yra bai­gę Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, dau­giau­sia dir­ba ta­py­bos sri­ty­je.

Lo­re­ta ir Ri­čar­das Zda­na­vi­čiai kar­tu ren­gia pa­ro­das re­tai, gal to­dėl „Laip­tų“ ga­le­ri­jos pro­jek­tui „Pa­va­sa­ris ru­de­nį“ pa­puoš­ti jie pa­si­kvie­tė sa­vo duk­rų – pa­sau­lio mu­zi­kos žan­ro – gru­pę ( „Lai­min­guo": Do­ro­tė Zda­na­vi­čiū­tė, Ago­ta Zda­na­vi­čiū­tė ir Ry­tis Girs­kas), ku­ri ma­lo­niai nu­ste­bi­no ati­da­ry­mo me­tu.

Ry­tų kraš­tų sau­lės dvelks­mas lyg mu­zi­ki­nės mant­ros raiš­čiais jun­gia Ri­čar­do ir Lo­re­tos Zda­na­vi­čių eks­po­zi­ci­ją. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad abie­jų ta­py­to­jų kū­ri­nių an­samb­ly­je so­luo­ja lo­ka­li­nė spal­va: cit­ri­ni­nis kad­mis.

Sau­lės, imp­re­sio­nis­ti­nės gai­vos ku­pi­na Lo­re­tos Zda­na­vi­čie­nės ko­lek­ci­ja, ku­rio­je au­to­rė pri­si­sta­to pra­de­dant anks­ty­ves­niais dar­bais, ka­da ta­py­bą mė­go de­rin­ti su, tie­siog ant dro­bės kli­juo­tais, dar mo­čiu­čių regz­tais ir megz­tais kiau­ra­raš­čiais.

Šios se­nos teks­ti­lės rit­mi­ka ir or­na­men­tas kar­tu su ta­py­bi­nė­mis struk­tū­ro­mis su­da­ro tam tik­rą ko­lia­žą, kur mez­gi­nių dygs­niai, lyg na­tos su­žy­mė­tos penk­li­nė­je, jaut­riais au­to­rės po­tė­piais jun­gia­mi į įmant­rią spal­vų mu­zi­ką.

Lo­re­tos ko­lek­ci­jo­je to­kių kū­ri­nių yra ke­le­tas, ta­čiau vi­su­mo­je eks­po­nuo­ja­ma pa­sta­rų­jų me­tų imp­re­sio­nis­ti­nės raiš­kos ta­py­ba. Kom­po­zi­ci­jos siu­že­tą čia daž­niau­siai ins­pi­ruo­ja eg­zo­ti­nių ke­lio­nių įspū­džiai, o kar­tais už­ten­ka tik ori­gi­na­lios de­ta­lės, gė­lės ar vai­siaus frag­men­to.

Ri­čar­do Zda­na­vi­čiaus ta­py­ba ant po­pie­riaus at­spin­di tam tik­rą eksp­re­sio­nis­ti­nę plas­ti­ką, me­nan­čią Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio ar­si­nin­kus.

Pa­si­kar­to­jan­tis mo­ty­vas – sti­li­zuo­ta mo­ters fi­gū­ra yra gal Se­no­vės Egip­to ka­no­nų pa­veik­tas sim­bo­lis: vei­das ir kū­nas vaiz­duo­ja­mi iš šo­no, o krū­ti­nė – fron­ta­li­nė pro­jek­ci­ja. Šia­me plas­ti­nia­me spren­di­me at­ras­tu­me dar ir vi­zua­lių vo­kie­čių me­ni­nin­ko Erns­to Liud­vi­ko Kirch­ne­rio ci­ta­tų.

R. Zda­na­vi­čius nau­do­ja lo­ka­lias spal­vas, kon­tū­rą. Tam tik­ra ar­cha­jiš­ka, Af­ri­kos gen­ti­nį me­ną pri­me­nan­čia ir eksp­re­sio­nis­tams bū­din­ga gra­fi­ne raiš­ka jis kon­tū­ruo­ja fi­gū­rą, ku­ri, pa­si­kar­to­da­ma be­veik vi­suo­se ta­py­to­jo kū­ri­niuo­se, tam­pa jo jaus­mų die­no­raš­čiu, nu­sa­kan­čiu au­to­riaus bū­se­ną, nuo­tai­kas.

Ši ža­vi, iš pa­veiks­lo į pa­veiks­lą ke­liau­jan­ti, fi­gū­rė­lė lyg ra­šy­to­jo plunks­na konst­ruo­ja Ri­čar­do kū­ri­nių kom­po­zi­ci­jų erd­vę, su­tei­kia vi­sai ko­lek­ci­jai vie­nin­gu­mo ir ori­gi­na­liai de­ra ša­lia Lo­re­tos ta­py­bos.

Eg­zo­tiš­ka ar ar­cha­jiš­ka ener­gi­ja sklin­dan­ti iš me­ni­nin­kų due­to žy­mi tam tik­rą jų kū­ry­bos vi­di­nę der­mę. Kar­tais ma­nai, kad šiuo­lai­ki­nis me­ni­nin­kas tie­siog ne­ga­li at­si­plėš­ti nuo da­bar­ties ak­tua­li­jų: po­li­ti­nių, so­cia­li­nių ir ki­tų kon­teks­tų.

Ta­čiau šios šei­mos pa­vyz­dys su tam tik­ru at­si­ri­bo­ji­mu nuo pa­sau­lio ak­tua­li­jų ir sa­vęs sie­ji­mas su in­doeu­ro­pie­čių ar­chai­ka – mu­zi­kos ir vaiz­do jun­gi­niu – yra tas til­tas, nu­ties­tas per kū­ry­bą į žiū­ro­vą, ne­pra­ran­dan­tis tie­sio­gi­nio ry­šio, ta­čiau iš­lai­kan­tis jį tam tik­ra­me at­stu­me...

Al­gio Griš­ke­vi­čiaus eks­po­zi­ci­ja „Su­si­lie­čian­čios tra­jek­to­ri­jos“ Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je yra be­ne di­džiau­sia, kaip au­to­rius tei­gia pri­si­sta­ty­me, jo su­reng­ta per­so­na­li­nė pa­ro­da. Čia eks­po­nuo­ja­mi skulp­tū­ri­niai ob­jek­tai, fo­tog­ra­fi­jos ko­lek­ci­ja ir ta­py­ba.

Ta­py­bo­je vy­rau­ja pei­za­žas. Vaiz­do pa­no­ra­mo­je re­tai kur įžvelg­si žmo­gaus fi­gū­rą – tik daž­nai telk­šo ra­mus van­duo, va­ka­ro ar ry­to sau­lės nu­spal­vin­tas, ir prie­ki­nia­me pla­ne sty­ro koks nors gar­ga­ras – su­griu­vu­si ma­žo­sios ur­ba­nis­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros lie­ka­na ar šiaip prie ūkio pri­tai­ky­tas žmo­ge­lio konst­ruk­tas – šilt­na­mis...

Dai­li­nin­kas mėgs­ta ta­py­bo­je tai­ky­ti spal­vo­to grun­to tech­no­lo­gi­jas, ku­rios ir su­ku­ria tą pa­slap­tin­gą vien­ti­sos ga­mos ko­lo­ri­tą: raus­vą, vio­le­ti­nį ar gels­vą.

Au­to­rius lais­vai va­ri­juo­ja Lie­tu­vai bū­din­gu prie­mies­čių mo­ty­vu, ap­griu­vu­sių gy­ven­vie­čių me­ta­fo­ro­mis ir ku­ria ro­man­tiš­kus pa­veiks­lus. Jo at­ras­ti vaiz­di­niai po tru­pu­tį įsi­rė­žia į Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nės dai­lės is­to­ri­ją, tą žy­mi įvai­rūs reikš­min­gi ap­do­va­no­ji­mai ir pre­mi­jos.

Al­gis Griš­ke­vi­čius yra lais­vas me­ni­nin­kas ir pra­gy­ve­na iš kū­ry­bos, tik ori­gi­na­lios per­for­man­si­nio vaiz­do fo­tog­ra­fi­jos pri­me­na jo anks­tes­nį dar­bą teat­ro ba­ruo­se. Be­je, ir di­de­li skulp­tū­ri­niai ob­jek­tai iš nu­žie­vin­to me­džio ša­kų ir vy­te­lių tar­si pra­tę­sia jo fo­tog­ra­fi­jo­se ku­ria­mas vai­dy­bi­nes mi­zans­ce­nas: at­ro­do kaip kos­tiu­mų ar de­ko­ra­ci­jų iš­na­ros.

Al­gis Griš­ke­vi­čius bei Lo­re­ta ir Ri­čar­das Zda­na­vi­čiai yra vi­du­ri­nės kar­tos dai­li­nin­kai, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­tys Vil­niaus me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Šios pa­ro­dos, per­fra­zuo­jant pa­ro­dos pa­va­di­ni­mą – tar­si su­si­lie­jan­čios vil­nie­čių me­ni­nin­kų tra­jek­to­ri­jos, jau ati­da­ry­mų me­tu pri­trau­ku­sios daug žiū­ro­vų, yra ma­lo­ni ir reikš­min­ga in­va­zi­ja į Šiau­lių kul­tū­ros vyks­mą.

Lo­re­ta Zda­na­vi­čie­nė. Auk­so pie­va. Dro­bė, alie­jus. 2016. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Ri­čar­das Zda­na­vi­čius. Sau­lė­ly­dis. Po­pie­rius, ak­ri­las.. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Al­gis Griš­ke­vi­čius. Dan­gaus per­py­li­mo sto­tis. 2011. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Al­gis Griš­ke­vi­čius. Per­kė­la. 2015. A. Uo­gin­to nuo­tr.