Suprasti „kitokią“ meilę

Luko ÃLUZO nuotr.
Filmas „Advokatas“ atlieka misiją – įsitikinęs advokato Mariaus vaidmenį įkūnijęs Eimutis Kvoščiauskas.
Nuo rugpjūčio pabaigos Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Advokatas“. Ekranuose demonstruojama dviejų vyrų – lietuvio teisininko ir siro pabėgėlio – meilės istorija mūsų visuomenės vis dar dalies audringai priimama.
„Tai puikiausias variantas kalbėti tokia tema per filmą“, – mano aktorius Eimutis Kvoščiauskas, įkūnijęs pagrindinį filmo veikėją advokatą Marių.

Aštrų klausimą sprendžia subtiliai

Prabangiai gyvenantis advokatas filme sužino apie tėvo mirtį, po jos teisininkas permąsto savo vertybes. Užtikrintą gyvenimą, keičia gedulas, o po jo įsižiebia meilė pabėgėliui sirui Ali – pastarąjį vaidmenį atlieka turkų aktorius Doğaç Yildiz.

Į Serbijos sostinę Belgradą, kur gyvena Ali, atvyksta Marius – ten prasideda permaininga meilės istorija, o kad ji nenutrūktų, advokatui tenka imtis veiksmų, prieštaraujančių įstatymo raidei.

Moralinėje dilemoje atsidūrusio teisininko vaidmenį atlikęs E. Kvoščiauskas sako: „Advokatas“ atlieka misiją, tačiau nešokiruoja visuomenės drastiškais vaizdais.

Yra einama į gražų dalyką, parodant būtentmeilės ryšį. Parodomi jausmai juk yra bendražmogiški, juos patiria visi, todėl ir susitapatinti nesunku“, – sako E. Kvoščiauskas. Jis akcentuoja ir tai, kad meilės istorija – ne tarp dviejų gėjų, o tarp gėjaus ir biseksualo.

Rugpjūčio 26-ąją, po maždaug dvejų metų kūrybinio proceso, Vilniuje įvyko „Advokato“ premjera. Pirmąkart rezultatą pamatė ir E. Kvoščiauskas – jis sutiko su režisieriaus sprendimu nematyti filmo iki pat premjeros.

Netrukus filmas atvyko ir į kitus Lietuvos miestus, taip pat ir į Šiaulius – miesto kino salėse dar tebėra rodomas.

pažiūrėjau jau tris kartus. Aišku, negaliu būti objektyvus, bet man iki šiol labai patinka filmas“, – sako aktorius.

(Ne)atsiųstas laiškas

E. Kvoščiauskas su šypsena prisimena, kaip pateko į „Advokato“ kūrybinę grupę. Prieš maždaug dvejus metus sulaukė R. Zabarausko pasiūlymo dalyvauti pagrindinio vaidmens atrankoje ir sutiko. Tiesa, pirmieji žingsniai joje buvo gana įtempti.

„Jis (R. Zabarauskas – past.) man siuntė elektroninį laišką apie atrankos sceną, o aš galvojau, kad negavau. Jis sako: „pasiskaitei tą sceną?“ Sakau: „tu man nesiuntei“. Sako, „siunčiau“. Sakau, „žiūrėk, tu man nesiuntei“. Ir žiūriu – yra tas laiškas. Aš jį turbūt kažkaip atidariau, pamiršau per darbus“, – pasakoja aktorius.

Pirmasis teksto skaitymas, pasak E. Kvoščiausko, kaip ir galima nuspėti, pavyko silpnai. Režisierius paprašęs pakartoti jį dar kelis kartus – tekstas nuskambėjo vis geriau, tai įvertino ir R. Zabarauskas.

„Tųpatiko“ per atrankas esu girdėjęs šimtą milijonų kartų ir sako,mes tau kitą dieną paskambinsim“. Aš kažkaip viduje galvojau, kad nepraėjau, nes tikrai tokia kvaila situacija buvo dėl to teksto“, – prisimena aktorius.

Vis dėlto po kelių dienų E. Kvoščiauskas sulaukė žinios iš režisieriaus – jam paskiriamas pagrindinis filmo vaidmuo.

Geriausias kelias į toleranciją

Lietuvoje kalbėti apie LGBT žmonių meilę, juo labiau galimybes įtvirtinti savo statusą oficialiai, tai lyg pajudinti širšių lizdą.

Britų kino instituto festivalio „BFI Flare“ kritikai ar Prancūzijos „D'un bord à l'autre“ festivalio žiūrovai šitos temos stiprumo, aštrumo net neįžvelgs, – apie filmo istorijos aktualumą kalba E. Kvoščiauskas. – Jie gvildens kitus dalykus, meilę, politinius dalykus, vėlgi žmogaus santykius su tėvais.“

Kita vertus, E. Kvoščiausko teigimu, mūsų šalyje LGBT asmenų teisių tema atsiranda vis daugiau pažangos. Pavyzdžiui, kaip prieš 10 metų vyko pirmosios „Baltic Pride“ eitynės – jas rimtai trikdė keli tūkstančiai priešiškai nusiteikusių žmonių su politikais priešakyje. Šiandien tokie ir panašūs renginiai vyksta gerokai laisviau, o visuomenės susipriešinimo matyti vis mažiau.

„Lygiai prieš metus buvo tos didžiosios eitynės. Kiek buvo nuotaikos, kiek buvo šviesos, kiek buvo žmonių, nuostabių emocijų ir nebuvo nei vienos tragiškos ir baisios emocijos“, – tikina E. Kvoščiauskas.

Aktorius pamini ir tai, kad priešiškai nusiteikusių asmenų gali būti mažiau, bet jie niekur neišnyks.

„Labiausiai tolerantiškoje valstybėje vis tiek rasi žmonių, kurie to nesupranta, o nesupratimas ugdo pyktį, neapykantą ir labai neigiamą reakciją“, – priduria aktorius.