Naujausios
Suktis yra gyvybiškai svarbu
„Virus“ festivalio metu Šiaulių dramos teatre Loros Juodkaitės sušoktas spektaklis “Sibilė“ įtraukė žiūrovus į puolusios žynės dramą, o ketvirtį valandos trukęs žymusis šokėjos sukinys pakerėjo publiką. Viena įdomiausių Lietuvoje šiuolaikinio šokio atstovių sako, kad suktis — jai gyvybiškai svarbu, o sukimasis žmonėms — judesys su energija.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Šokis
Lora Juodkaitė interviu sutiko duoti po spektaklio, kai nusiprausė moliu išteptus veidą ir plaukus ir „išėjo“ iš Sibilės vaidmens. Į užkulisius atskubėjo nebe puolusi atgailaujanti žynė, pagaliau vėl savo sukinyje susiliejusi su Dievu, bet jauna moteris šlapiais plaukais ir spindinčiomis akimis. Ir kai šokėja, kuriai atsistojusi plojo Londono publika, sako niekada neleisianti žmonėms sutrypti tikrųjų vertybių, nors tektų valgyti juodą duoną, norisi ja tikėti.
— Spektaklis „Sibilė“ paremtas gana sudėtingu siužetu. Perteikti jį vien kūno kalba turėtų būti sunki užduotis. Kokia ta kūrybinė virtuvė?
— Aš niekada nekuriu siužetinio šokio, bet stengiuosi perteikti, kas svarbiausia. Pero Lagerviksto romanas apie moterį žynę, kuri prasikalsta, nes pamilsta žemišką vyrą ir nuo jo pagimdo luošą kūdikį. Ji kenčia, nori atgauti ryšį su Dievu, kuris nenori jos priimti. Tas sukinys ir yra grįžimas pas Dievą.
Tačiau man tai yra nemirštanti moters tema. Tai istorija apie moterį, kuri siekia karjeros, nori realizuoti save gyvenime, turi tikėjimą, drąsą, užsibrėžtą tikslą. Staiga ji įsimyli, atsiranda vaikai, šeima ir ji nebesugeba grįžti į tai, kokia buvo anksčiau. Man tai asocijuojasi ir su menininko keliu, todėl ši tema man labai artima.
— Ar jums lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
— Aš nežinau, kas yra asmeninis gyvenimas. Kai grįžti vakare namo, pasitepi kojas kremu ir išmasažuoji, atsigeri arbatos? Aš nežinau, kokios Vilniuje yra kavinės, kokie klubai, nes mano visas gyvenimas yra studija, scena, kulisai, kelionės, studija.
Studijoje dirbame nuo ryto iki vakaro, bet jei kažkas pavyksta gerai, grįžtu vakare namo (L. Juodkaitė gyvena soduose prie Nemenčinės — red.past.), pasiklausau miške tylos, uždegu žvakes, smilkalą, ir esu tokia laiminga. Mane džiugina tai, kad ryte sugebu atsikelti, pereiti per lauką, įkvėpti gryno švaraus oro. Juk yra tiek mažų nuostabių dalykų, bet žmonės tokie nelaimingi, depresyvūs, pasimetę, jiems taip trūksta tikėjimo, vilties, optimizmo.
— Juk ekonominė krizė dabar...
— Ne pinigai svarbiausia. Tu esi žmogus. Tu augini savo sielą. O menininkui tai ypač svarbu. Jei visuomenėje kažkas vyksta, mes, menininkai, turime būti atsparūs, turime išlaikyti saulę savo viduje, kad kitus užkrėstume, kad kitiems suteiktume vilties ir tikėjimo.
Sukinys
— Įžymusis Loros Juodkaitės sukinys — tarsi jūsų vizitinė kortelė, einanti iš spektaklio į spektaklį. Pasakojote, kad jūs sukotės nuo vaikystės. Panašų sukinį sufijai naudoja santykiui su Dievu užmegzti. Ką jums reiškia šis sukinys, ką jūs jaučiate besisukdama?
— Dabar visi manęs klausia, ką bendro turiu su tais sufijais. Nieko bendro. Man studentai atnešė knygučių apie sufijus, perskaičiau apie sufijų Rumį, man iš tiesų labai patiko ir jo poezija, ir tikėjimas, ir ta ugnis, ta saulė viduje. Visa tai atitinka, sutampa, bet kai aš pradėjau suktis, apie sufijus nieko nežinojau.
Vaikystėje man tiesiog patikdavo suktis, o dabar aš sukuosi ir namie, ir per repeticijas ar tarp repeticijų. Tai iš tiesų ne tik judesys, man tai tam tikra meditacijos forma, bet tegul tai išlieka mano paslaptimi. Žinau, kad be sukinio negalėčiau gyventi, man suktis yra gyvybiškai svarbu.
Sukimasis ne sau, o žmonėms — tai judesys su energija. Jei sukčiausi be jokios intencijos, gal būtų techniškai įdomu, kaip ji čia sukasi. Bet man technika mažiausiai įdomu.
Partnerystė
— Jau antrą šokio spektaklį kuriate kartu su vienu talentingiausiu Lietuvos aktorių ir režisierių Valentinu Masalskiu. Ką spektakliui ir jums suteikia tokia partnerystė?
— Mes daugiau šnekame apie gyvenimą, žmones, kūrinį, kaip jis ir kaip aš galvoju. Aš pradedu dirbti, ir nuo to, ką padarau su šokiu, jis arba užsidega arba sako, kad čia nesąmonė. Iš tiesų visiškai nesvarbu, ar šokis, ar kalba, ar dailė, ar muzika — tai tik skirtingos išraiškos formos, tačiau tai yra ta pati energija, tai — kūryba.
Mus vienija tikėjimas kažkuo, ką reikia išlaikyti, vertybėmis, kurių aš neleisiu niekada sutrypti. Žinau, Valentinas pasakytų „niekada nesakyk niekada“, bet tikiu, kad duonos tikrai turėsiu.
Noriu, kad tos svarbiausios vertybės nedingtų iš mūsų tarpo, iš žmonių širdžių, kad jie nepamirštų, kas esą. Menininkas turi visada žmogui priminti, kas tu, žmogau, esi, kad tu turi žmogaus prigimtį, kad reikia sustoti ir atsigręžti į save.
Tikrumas
— Niekada nesiekiau mados, man prasmę gyvenime turėjo tikrumas. Aš tikiu, kad esame gamtos dalelė ir visada ja būsime, tai kam priešintis? Bet sistema žmogų taip įtraukia, kad šis atitrūksta nuo savosios prigimties (o žmogaus prigimtyje yra daug nuostabių dalykų), pamiršta ją ir darosi nebelaimingas, depresyvus, sergantis ir fiziškai, ir dvasiškai. Tai natūralu, nes mes bėgame nuo savęs. O grįžimas į save — tai ta vieta, kur tu išgysi.
Mes viduje turime daug dulkių ir niekas nenori kapstytis, valyti, pasižiūrėti, nes kartais būna labai skaudu, gėda, pikta patiems dėl savęs. Ne vienas uždaro tas duris ir nenori jų atidaryti.
Bet kartais reiktų išdrįsti tas duris atverti ir pradėti valyti visus kanalėlius, visas spinteles ir lentynėles, su viskuo susitikti, ir tada palengvėja, sveikesnis žmogus tampi, po truputį saulė uždega tą ugnelę, ji pradeda akyse spindėti...
— Jūsų akys iš tiesų spindi. Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
— Gyvenk kiekvieną žingsnį, nes ateina vakaras, ir viskas. Ryt ateis kita diena, ir naują dieną vėl gyvenk su naujom, stipriom jėgom. O jei būna labai sunku keltis, tu gali pasirąžyti — pasakyti kiekvienai savo kūno ląstelei: labas rytas. Tai ta pati meditacija, įsiklausymas, kaip jaučiasi tavo kūnas.
— Kas suformavo tokį stiprų jūsų charakterį?
— Aš nuo vaikystės visada ieškojau. Dievas man davė daug nuotykių, įvairių atsitikimų — ir gerų, ir blogų, bet nesiskundžiu, nes ir blogi dalykai nėra blogi — tai tam tikra pamoka.
Ta pati Zalcburgo šokių mokykla buvo kaip armija. Norėjau mokytis, tačiau reikėjo pragyventi. Tvarkiau namus, nebijojau jokio darbo, vasaros metu, kai visi atostogavo, mokykloje dažiau sienas, o kai visi eidavo namo, aš tvarkydavau kavinukę. Bet nesigailiu. Kitam gal žeminantis dalykas valyti grindis — man ne. Ir dabar galėčiau valyti. Tu išmok būti nuolankiu, bet būk stipriu. Ir gyvenk.
MISIJA: „Menininkas turi visada žmogui priminti, kas tu, žmogau, esi, kad tu turi žmogaus prigimtį, kad reikia sustoti ir atsigręžti į save“, — sako Lora Juodkaitė.
SIBILĖ: „Sibilė“ atmosfera ir scenografija atspindi vienatvę, kurioje gyvena atsumtoji moteris. Ji atsineša sunkų akmenį, išsitepa veidą ir plaukus moliu ir ištirpsta tyliame sukinyje molio dulkėse.
Jono TAMULIO nuotr.
Dosjė
Gimė 1977 metų gegužės 12 dieną Vilniuje.
Mokėsi klasikinio šokio Vilniaus baleto mokykloje, Vienožinskio dailės mokykloje, Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje studijavo rūbų konstravimą ir modeliavimą.
Šiuolaikinio šokio pagrindų mokėsi Vyčio Jankausko vadovaujamoje modernaus šokio studijoje. Baigusi Vilniaus dailės akademiją, scenografijos specialybę, nusprendė toliau tobulinti profesionalias žinias šokio srityje. 2002-2005 metais studijavo Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje (SEAD). Šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Šokio teatro vadovė.