Naujausios
Dialogas per stiklą
A. Naginevičiūtė – šiuolaikinio šokio kūrėja, Kultūros ministerijos premijos, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, šiuolaikiniam šokiui skyrusi beveik 35 metus. Choreografės įkurtas teatras „Airos“ kitais metais minės 10 metų veiklos jubiliejų.
Šiauliuose A. Naginevičiūtė prieš du dešimtmečius pristatė šokio spektaklį „Processus“, keletą choreografės ir jos studentų darbų žiūrovai yra matę šiuolaikinio meno festivalyje „Virus“.
„Noras atvykti į Šiaulius buvo jau labai seniai ir didelis. Į Šiaulius grįžtu po daug, daug metų ir džiaugiuosi, kad su nauju kūriniu“, – sako A. Naginevičiūtė.
Projekte kūnams „Alkis“, pasak A. Naginevičiūtės, šoka unikalios kūrybinės asmenybės: Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika.
– Šiaulių kultūros centre rodysite projektą kūnams „Alkis“, jis sukurtas pernai, per karantiną. Koks tai šokio spektaklis, kokią žinią neša?
– Tai – projektas, kuriame aš dekonstruoju erdvę ir santykį su žiūrovu. Žiūrovas yra talpinamas į scenografiją, į penkiolika cilindrų, o visas vyksmas, projekto choreografija vyksta kaip tėkmė tarp cilindrų.
Su karantinu susijęs cilindrų skaičius – buvo momentas, kai spektaklius galėjo žiūrėti tik 30 žiūrovų. Taip atsirado 15 cilindrų, jie išmėtyti visoje erdvėje ir talpina 30 žiūrovų.
– Cilindrai neabejotinai turi daugiau prasmių?
– Stengiausi sukurti dviejų pasaulių, tarp kurių gali įvykti kūrybinis apytakos ratas, dialogą, o cilindrai dialogą įgalina. Žiūrovai pagal pasirinktą vietą mato, stebi ir kuria už stiklo vykstančio gyvenimo, santykio su kūnais, veiksmų bei pojūčių mozaiką.
Žiūrovai tarsi talpinami į kapsulę po vandeniu, kur gali stebėti povandeninį pasaulį. Veiksmas vyksta 360 laipsnių kampu, vadinasi, jie gali pasirinkti žiūrėjimo kampą – kažkuria prasme tampa choreografijos dalimi, nėra tik pasyvūs stebėtojai.
Norėjosi žiūrovus pakviesti kelti klausimus apie įstiklinimo momentą, vartotojiškame pasaulyje egzistuojantį nujautrėjimą. Kūrinio ir šokėjų tikslas yra ištirpdyti stiklą. Žiūrovai ne tik mato, bet ir jaučia, po truputėlį susipažįsta su siūlomais kodais, mintimis, per tai pažįsta save.
– Projektą kūnams pavadinote „Alkis“, kas slepiasi po šiuo kodu?
– Alkis man yra kaip geismas, kaip kūrybos perpetuum mobile, o tuo pačiu ir būsena. Dvasinis alkis, nesustojantis kūrybinis alkis, nesibaigiantys ieškojimai. Kol žmogus yra smalsus, kelia klausimus, gyvenimo tėkmė leidžia pažinti ir atrasti. Projekto pavadinimas yra daugiaprasmis, priklauso nuo požiūrio, kaip ir stovint už stiklo: pats pasirenki, ką matai, kaip supranti ir perleidi per kūną vaizdą, įspūdžius, nuotaikas.
Alkis – tai instinktas. Dvasinis alkis yra gyvenimo ugnis.
Patirčių laikas
– Pastarieji metai kupini sudėtingų išgyvenimų – pandemija, karas. Kokią įtaką tai daro jūsų kūrybai?
– Mano kūryba, ko gero, pastaruosius 20 metų tampriai susijusi su egzistencializmu. Alkis, nepakantumas kažkam kelia klausimus. Galbūt tas alkis irgi yra atsakymas: problemą bandai ne tik konstatuoti, svarbiau sukurti santykį su visuomene ir apie tai kalbėtis. Man svarbus dialogas ir atradimas meninėmis priemonėmis, jos leidžia rasti kūrybiškus sprendimus. Meninės priemonės kelia į kitą, filosofinį, lygį, kviečia į kelionę, į dialogą. Kuriu tarsi distopinį pasaulį, kuris kvestionuoja galimas grėsmes. Ne tik karas ar pandemija, bet ir klimato kaita, vartotojiškumas, visuomenės susvetimėjimas, diskriminacija – kuo mes tapsime, kur galime nukeliauti?
Paskutinis mano darbas buvo instaliacija „Nėščia tyla“ – apie patirtis, atminties individualumą, laiko efemeriškumą.
Ar gali būti kas nors labiau efemeriško, perregimo ir laikino nei atmintis? Svarstydami apie tai, kas įvyko, mes nenumaldomai peržengiame laiko ribas ir tarsi atsiduriame perlenktoje laiko stygoje, kurioje vakar, šiandien ir rytoj tėra sąvokos.
Galbūt tai – netiesioginis žvilgsnis į ateitį, vaizdiniai, judesio energija. Svarbiausia paliesti žiūrovą, kad jis atpažintų save. Bandau talpinti daug emocijų, daug patirčių, kartais jos galbūt ir labai paslėptos, bet energija yra gyva ir dažniausiai žiūrovas tai jaučia.
– Jūs – viena iš šiuolaikinio šokio pradininkių Lietuvoje. Jūsų minėtas alkis visuomet vedė pirmyn?
– Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose šiuolaikinis šokis Lietuvoje savaime buvo nonkonformistinis – nematoma, nežinoma, nepriimtina meno forma, tad alkis ir buvo kūrybos variklis, būtinybė tapti balsu, nes šiuolaikinis šokis neegzistavo. Norėtųsi akcentuoti ir tuo pačiu priminti, kad nonkonformizmas, radikali kūryba nebuvo pasirinkimas, o būtinybė kūrybos raiškai, šokio egzistencijai.
Alkis buvo kūrybos variklis, būtinybė tapti balsu, nes šiuolaikinis šokis neegzistavo. Norėtųsi akcentuoti ir tuo pačiu priminti, kad būti nekonformistu, avangarde nebuvo pasirinkimas, o būtinybė kūrybos raiškai, šokio egzistencijai.
Jau mažytė šokdama išraiškos šokio kolektyve „Sonata“, prisimenu mano vadovės Kiros Daujotaitės, kuri dar stipriau sovietmečiu išgyveno, šokio, kaip meno, neigimą, žodžius, kad basas šokis buvo traktuojamas kaip pataikavimas Vakarams ir buvo uždraustas.
