Naujausios
Vakar nuo ryto prie Saulės Laikrodžio aikštės kvepėjo dūmais – skulptoriai kūreno krosnis, ant kurių visą savaitę kūrė šamoto skulptūras.
Šiaulių dailės mokyklos organizuotas ugnies festivalis „Saulės stulpai II“ prasidėjo rugsėjo 9 dieną.
Skulptoriai Živilė Bardzilauskaitė-Bergins iš Kauno, šiauliečiai Vitalija Kurtinaitienė, Irena ir Vilius Šliuželiai, Leonas Šulcas iš Vilniaus ir Elina Titane iš Rygos pirmiausia pasistatė krosnis, o kitą dieną pradėjo lipdyti kūrinius.
Vakar vakare laukė atsakingiausias momentas – išvysti rezultatą. Skulptūrų grožis atidengiamas, kai pasiekiama aukščiausia – 1 100 laipsnių – temperatūra.
Vilius ir Irena Šliuželiai – jau patyrę ugnies skulptūrų kūrėjai. Šią technologiją menininkai parsivežė iš Jelgavos, mokėsi iš latvių Marite ir Aleksandrs Djačenko.
„Susižavėjome – labai patiko, pagalvojome, kad galime parvežti tokį dalyką ir į Lietuvą. Suskubo Užventis – ten pastatėme pirmąsias skulptūras. Pernai organizavome plenerą ir Šiauliuose, – sako V. Šliuželis. – Šamoto lipdyba truputėlį kitokia nei molio, kitoks tvirtumas, grubumas, minkštumas, kitoks ir žavesys. Pavargstame, bet labai smagu.“
Ant lauke pastatytų krosnių skulptoriai lipdo maždaug 2 metrų skulptūras, nulipdytos jos sveria maždaug 200 kilogramų. Ant nulipdytų darbų uždedama kamera iš koalino vatos. Tuomet krosnis kūrenama mažiausiai 12 valandų.
Taip išdegta skulptūra nebijo nei žiemos šalčių, nei vasaros karščių. Kurdami skulptūras menininkai padaro daug ertmių, kiaurymių, tad jos gali tarnauti kaip parko žibintai.
V. Šliuželis su žmona Irena nulipdė miesto sieną, už jos matosi ir pats uždaras miestas, jo dvasia, tvarka, skulptūra baigiasi besiveržiančia meškos galva. Kūrinį pavadino „Miesto kodas“.
Vitaliją Kurtinaitienę kurti šamoto ugnies technika įkvėpė taip pat Jelgava. Šiauliuose menininkė kūrė kartu su vilniečiu L. Šulcu. Tai – ketvirtoji šiaulietės ugnies skulptūra.
Dviejų autorių kūrinys pasakoja Salduvės kalno legendą apie didžiulę vaikino ir merginos iš Žvejų gatvės meilę, nepaisiusią tėvų valios. Tai nepatiko Perkūnui – po jo trenksmo meilė baigėsi, o toje vietoje iškilo Salduvės kalnas.
Iš Latvijos atvykusi Elina Titane skulptūrą skyrė saulės pasveikinimui. Kūrėjos teigimu, svarbiausia – jausmas, kūrybinis procesas, bendravimas. Šiauliuose plenere ji dalyvavo pirmą kartą.
Živilė Bardzilauskaitė-Bergins skulptūrą pavadino „Žemės garsai“.
„Patirties nulis, įdomumo daug. Bandžiau panaudoti minkštąjį porcelianą dekorui su juodu angobu. Turėtų būti trys spalvos: raudona – molio, prigimtinė žemės spalva, balta – kaulinio porceliano, juoda – nakties buveinė. Pridariau daug skylučių – skulptūra turi kvėpuoti, nes mūsų žemė ir dainuoja, ir verkia – visko joje yra, tą ir norėjosi perteikti. Technika labai patiko, nuotaika gera, didelis džiaugsmas būti tarp bendraminčių. Buvo labai nedrąsu, bet pavyko įsijausti, nebijoti ir džiaugtis“, – sako Ž. Bardzilauskaitė-Bergins, įprastai kurianti porceliano dirbinius.
Pernai pirmajame ugnies festivalyje „Saulės stulpai“ sukurtos keraminės ugnies skulptūros stovi prie Šiaulių dailės mokyklos.
„Miestas dar neturi renovuoto parko, nėra paruoštų pjedestalų su elektra skulptūroms eksponuoti. Šių metų skulptūros irgi keliaus į mokyklą“, – sako V. Šliuželis.
