Šiauliuose parodą atidarė abstrakcionistė Arūnė Tornau

Er­nes­tos ŠIM­KIE­NĖS nuo­tr.
Ta­py­to­ja Arū­nė Tor­nau pir­mą kar­tą Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je su­ren­gė per­so­na­li­nę pa­ro­dą.
Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je ket­vir­ta­die­nį ati­da­ry­ta ži­no­mos Lie­tu­vos ta­py­to­jos abst­rak­cio­nis­tės Arū­nės Tor­nau per­so­na­li­nė pa­ro­da "Net­va­rios bū­se­nos". Vi­sa ga­le­ri­jos erd­vė ati­duo­ta me­ni­nin­kės dar­bams, ku­rie bus eks­po­nuo­ja­mi iki spa­lio 22 die­nos.

Išs­kir­ti­nė pa­ro­da per ati­da­ry­mą pri­trau­kė ir jau­nos, ir vy­res­nės pub­li­kos: mies­to dai­li­nin­kų bend­ruo­me­nę, dai­lės me­no ger­bė­jus.

Ga­le­ri­jos erd­vė už­pil­dy­ta A.Tor­nau di­džia­for­ma­tė­mis ta­py­bos dro­bė­mis, me­di­niais skulp­tū­ri­niais ob­jek­tais, pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos ir ke­lios ins­ta­lia­ci­jos.

Ta­py­bos dar­bai, ins­ta­lia­ci­jos – pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio, me­di­niai ob­jek­tai su­kur­ti apie de­vy­nias­de­šim­tuo­sius me­tus.

Me­ni­nin­kę svei­ki­no ir jos kū­ry­bai ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis, Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas Dai­nius Trum­pis.

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je – tai pir­mo­ji A. Tor­nau pa­ro­da. Me­ni­nin­kė pa­si­da­li­jo, jog at­va­žia­vu­si į Šiau­lius ieš­ko­jo "Pa­ro­dų rū­mų". Iš­gir­do, jog to­kių nė­ra, nes Dai­lės ga­le­ri­jos se­niai taip nie­kas ne­be­va­di­na.

A. Tor­nau pa­si­džiau­gė, jog pa­ro­da jai pa­čiai ta­po įvy­kiu.

"Tris die­nas ga­le­ri­jo­je pra­lei­dau, tu­rė­jau lai­ko pa­gal­vo­ti, kaip eks­po­zi­ci­ją pa­reng­ti, – sa­kė me­ni­nin­kė. – Sep­ty­ne­rius me­tus ta­pau di­džia­for­ma­čius duks­laus ko­lo­ri­to pa­veiks­lus ir no­rė­jau pa­ro­dy­ti daug jų vie­no­je vie­to­je. Jie ri­kiuo­ja­si į cik­lus, pa­veiks­lai pa­na­šūs, kur­da­ma aš ei­nu nuo vie­no prie ki­to."

A. Tor­nau sa­vo kū­ry­bą api­bū­di­no, kaip "vie­no sa­ki­nio to­bu­li­ni­mą". Ku­rian­ti lyg Al­be­ro Ka­miu "Ma­ro" he­ro­jus, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą ra­šo dai­lin­da­mas tą pa­tį teks­tą.

"Aš kal­bu ma­žus da­ly­kus, smul­kius niuan­sus, ku­rių bu­vi­mas-ne­bu­vi­mas su­tei­kia kū­ri­niui nau­ją nuo­tai­ką ir ga­liau­siai ko­ky­bę, tu­ri­nį", – tei­gia A.Tor­nau.

Jos kū­ri­niai su­si­ję su as­me­ni­ne emo­ci­ja, ame­ni­niu iš­gy­ve­ni­mu. Pa­ti au­to­rė at­krei­pė dė­me­sį į iš­skir­ti­nę ins­ta­lia­ci­ją "Pa­bai­ga yra pra­džia", skir­tą ne­se­niai mi­ru­siai sa­vo ma­mai.

"Ma­ma bu­vo pui­ki mez­gė­ja, vi­są gy­ve­ni­mą mez­gė, aš į dro­bi­nius mai­šus su­siu­vau vi­sus jos nuo­sta­bius mez­gi­nius, siu­vi­nius. Siu­vau daug va­lan­dų, sa­vai­čių. Ta ins­ta­lia­ci­ja – tai vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mo liu­di­ji­mas, – pa­brė­žė A.Tor­nau. – Nė ne­ži­nau, ku­ria­me mai­še, koks jos mez­gi­nys, daik­tas. Ma­nau, ir ta­py­bo­je, kas svar­biau­sia, ne­tu­ri bū­ti at­vi­ra. Svar­būs da­ly­kai – ne pa­vir­šiu­je sly­pi."

A. Tor­nau pa­si­da­li­jo, jog kai ku­riuos nu­ta­py­tus pa­veiks­lus už­ta­po, lyg po užuo­lai­da pa­sle­pia.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jams siū­lė žiū­rė­ti jos kū­ri­nius ir klaus­ti.

Abst­rak­ci­jo­se spal­vos pri­slo­pin­tos. Fik­suo­ja­mi lai­ko ženk­lai: se­nė­ji­mas, dū­lė­ji­mas, iri­mas, vy­ti­mas, rū­di­ji­mas – vie­nos ma­te­ri­jos virs­mas ki­ta.

Pa­ro­dos ano­ta­ci­jo­je pa­ti au­to­rė tei­gia: "Man rū­pi mirš­tan­tys, džiūs­tan­tys au­ga­lai, me­džiai, virs­tan­tys ne­praei­na­mais brūz­gy­nais, iš­var­to­mis. Blun­kan­tys, yran­tys, tru­pan­tys pa­vir­šiai su­po­nuo­ja nau­jų amor­fiš­kų for­mų at­si­ra­di­mą. Mėgs­tu tar­pi­nes bū­se­nas tarp nak­ties ir die­nos, pa­slap­tin­gą prie­blan­dos lai­ką, kai iš­si­tri­na ri­ba tarp sap­no ir tik­ro­vės. "

Er­nes­tos ŠIM­KIE­NĖS nuo­tr.
Ins­ta­lia­ci­ja "Pa­bai­ga yra pra­džia" – vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mo liu­di­ji­mas. Į dro­bi­nius mai­šus au­to­rė su­siu­vo Ana­pi­lin išė­ju­sios sa­vo ma­mos vi­so gy­ve­ni­mo mez­gi­nius, siu­vi­nius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.