Naujausios
„Sveiks, svieteli margs!“, sulaukęs Kristijono Donelaičio 310-jų gimimo metinių!“, – šiais žodžiais pasveikinau K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus narius, garbius svečius, susirinkusius Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Keturiasdešimt žmonių susėdome prie „Būrų stalo“, nes šaltoką vakarą reikėjo pavaišinti karšta arbata atvykusius iš Joniškio, Gasčiūnų, Gilvyčių, Panevėžio.
Renginyje dalyvavo garbūs buvusio Šiaulių universiteto keturi profesoriai, trys docentės.
Laikas negailestingas, atėmė iš mūsų ir pasiuntė Amžinybėn prof. Vytenį Rimkų, prof. Oną Danutę Klumbytę, dr. Jūrą Nijolę Viktoriją Daulenskienę, poetą Juozą Jarą, mokytoją Almą Šeputienę ir kitus. Paprašiau juos pagerbti tylos minute.
Laikas, kaip stiprus vėjo gūsis, nusinešė užmarštin mūsų per 38 veiklos metus nuveiktus darbus, keliones-šventes, svajonėse likusius nepadarytus darbus. Svajojome 2020 metais suorganizuoti 35-tą kelionę-talką į Tolminkiemį. Liko tik svajonė – neaplankyti Poeto nameliai, kapelis ir sodas, žemė, kuria vaikščiojo, neįlipome į bažnytėlės bokštą pasigrožėti Ramintos giria...
2023 metais aplankėme Mažąją Lietuvą, o nuo Rambyno kalno tik pasigrožėjome Nemunu ir už jo esančia senąja Tilže...
Mūsų šventiniame vakare K. Donelaičio kūrybą ir to meto aprašytus įvykius skaitė aktorius Vladas Baranauskas.
Profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė skaitė pranešimą “Kodėl mums Kristijonas Donelaitis visada aktualus“. Ji savo kalboje pažymėjo, kad K. Donelaitis, lietuvių literatūros poetinio žodžio pradininkas, ir praėjus 300 metų visada išliks aukščiausioje literatūros lentynoje. Jis yra krikščioniškų vertybių perteikėjas, nes amžinosios vertybės nesensta. Lietuviams K. Donelaitis yra nekintamas dydis. Jau darželinukas turėtų žinoti nors pavardę, o ką bekalbėti apie moksleivius, studentiją...
Profesorė dr. Giedrė Čepaitienė savo pranešime “K. Donelaičio kalbos grožis“ akcentavo, kad K. Donelaičio poema „Metai“ pilna judėjimo – ten juda visi nuo mažiausio vabalėlio iki besidarbuojančio būro ar net saulelės danguje. Galbūt todėl šis tekstas yra sulaukęs ne vieno dailininko dėmesio. Pranešėja parodė, kaip tokį judrų poeto tekstą vaizdiniais perteikė iškilūs lietuvių dailininkai: Vytautas Kazimieras Jonynas (dar 1940 m. premijuotas už „Metų“ graviūras), Vytautas Jurkūnas (gavęs LSSR valstybinę premiją 1957 m.), Domicelė Tarabildienė, iliustravusi leidinį vaikams „Mes vyžoti būrai“.
Profesorius dr. Kazimieras Župerka priminė mums apie K. Donelaičio asmenybės, žodžio aktualumą. Jo žodžiai ir šiandien mums primena amžinąsias vertybes.
Profesorius Antanas Visockis nutapė paveikslą „Nidos krikštai“. Paveikslas labai gražus. Jis kalbėjo apie paveikslo atsiradimą, apie sąsajas su Prūsija, jos kultūra, papročiais ir praeitais metais mūsų aplankytais Vanagų kapinaitėse tebestovinčiais krikštais (Ievos Simonaitytės motinos laidojimo vieta).
Pasidalijome mintimis, pabendravome, pasinėrėme į gilesnius apmąstymus, nes slinkti paviršiumi yra lengviau ir paprasčiau. Kūrėme ateities planus, o apie juos savo mintis turi pasakyti ar parašyti kiekvienas dalyvis.
Aš padėkojau visiems ir kiekvienam už atvykimą nepalankiomis oro sąlygomis, už dosnumą, paruošiant „Būrų stalą“.
Padėkojau ir mūsų garbiems profesoriams, aktoriui Vladui Baranauskui, padovanodama būriškų valgių maišelius, „Donelaičio žemės“ žurnalą.
Už viską, vargus ir džiaugsmus, abejones ir šį vakarą gautas malones, dėkojome dangiškam Tėtučiui ir prašėme palaimos:
„Taigi,tėtuti, už kožną reikalą mūsų
Rūpinkis tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim.“
