Naujausios
Neįmintas burtas
Simboliškai sutapo, jog paroda buvo atidaryta per Pasaulinę fotografijos dieną.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė parodos atidarymo kalboje minėjo, jog tai – ypatinga diena, nes personalinė Antano Sutkaus paroda paskutinį kartą muziejuje buvo prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus.
„Pagalvojau, jog mums niekada neįminti Antano Sutkaus. Niekada neįminti to burto, paverčiančio pačią pilkiausią kasdienybės akimirką nuostabiausia vaizdine poezija“, – sakė V. Ulinskytė-Balzienė.
Pasak Artūro Morozovo, vieno iš parodos kuratorių, A. Sutkaus fotografija yra labai vertinama: ji yra įtraukiama į almanachus, muziejai perka jo fotografijas, leidžiami leidiniai. A. Sutkus prieš kelerius metus Berlyne gavo prestižinę žinomo fotografo Ericho Salomono premiją.
Parodos pavadinimas – neatsitiktinis. Taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandu vadinamas A. Sutkus.
Atrenkant darbus parodai, kuratoriams buvo labai svarbu greta visiems puikiai žinomų ir jau fotografijos klasika tapusių kūrinių parodyti kuo daugiau nematytų A. Sutkaus darbų.
„Stebėti fotografiją yra didelis džiaugsmas“
Artūras Morozovas teigia, jog žmonėms yra labai svarbu pažinti savus klasikus.
– Kiek visoje Antano Sutkaus kolekcijoje yra darbų ir kiek jų yra parodoje Šiauliuose?
– Visa kolekcija yra sudaryta iš maždaug 500 fotografijų. Pirmoji jos versija buvo pristatyta Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Ten buvo eksponuota apie 200 darbų. O į Šiaulius atvežėme pritaikytą versiją – apie 70 darbų.
– Kaip kilo idėja kolekciją atvežti į Šiaulius?
– Manau, jog mums labai svarbu ir reikia pažinti savo autorius. Tarsi žinome savus klasikus, bet iš tikrųjų tai nedaug. Nei apie žmones, nei apie nuoseklesnę kūrybą, apie jų gyvenimą.
Antanas yra išskirtinis tuo, jog jį pažinti galima nuolat naujai, nes vis atrandama naujų darbų jo dideliame archyve. Matome ne tik gerai pažįstamus, bet naujus darbus, kurie buvo atradimas ir pačiam Antanui. Kažkada nuspausti kadrai, kurie nugulė į archyvą, buvo pamiršti, po 40–50 metų buvo prisiminti ir atrasti.
– Kas fotografijose yra svarbiausia, ką žmonės turėtų pamatyti, atrasti?
– Norisi, kad žmonės pamatytų, jog čia yra pažintis su mumis. Tai yra fenomenalios fotografijos, kuriose užfiksuota, kaip gyveno mūsų tėvai, koks buvo gyvenimo būdas, kokios buvo problemos. Čia yra toks nedidelis žvilgsnis į tą laikmetį. Ir dabar, kai daug virtualaus bendravimo, labai svarbu pažinti žmogų, prisiminti jį.
Žiūrint Antano nuotraukas, bent jau man, atsiranda bendrystės jausmas. Mes matome kaimo žmogų, šalia Joną Meką ar kitus žinomus kultūros veikėjus. Jie visiškai gerai dera šalia prie kaimo, gatvės vaizdo. Viskas tokioje apskritimo formos salėje labai gražiai susipina į vieną. Tad ir norėčiau pakviesti pasimėgauti ta fotografija. Kiekvieną darbą patyrinėti, atrasti menkiausias detales, nusikelti, pasvarstyti, kas tie žmonės. Ką jie veikė, išgyveno. Stebėti fotografiją yra didelis džiaugsmas.
– Kokį tą XX amžių norėjo perteikti A. Sutkus? Ką jis norėjo parodyti iš jo?
– Labai sunku pasakyti. Aš pats esu fotografas. Ir fotografų darbas yra toks – tu tiesiog fotografuoji ir galvoji, ką tu nori palikti. Antano karta buvo išskirtinė – visi fotografavo fotografijos ciklus, kuriems skirdavo dešimtmečius arba visą savo gyvenimą. Bendras to bruožas – grožio paieškos buityje, žmoguje, pagarba jam.
Man nuostabu, kai galiu stebėti nuotrauką ir estetiškai gėrėtis vaizdu. Tai būtų šulinio kasimas, Biržų turgus ar susišiaušęs Jonas Mekas. Tokia Antano ir buvo misija – parodyti žmogų tokį, koks jis yra. Be jokių pagražinimų, pozavimų, o būti jo gyvenimo dalimi, nes matosi, jog visi prisileido jį. Antanas pasirašinėja visas savo knygas „Sveikinimai iš XX amžiaus“. Man atrodo, kad taip jis ir parodo XX-ąjį amžių.
– Ką palinkėtumėte šiauliečiams, miesto svečiams, kurie lankysis parodoje?
– Kviečiu lankytis puikiausioje fotografijos eksponavimo vietoje Lietuvoje ir žiūrėti Antano fotografiją. Žiūrėti, pažinti bei pasvarstyti apie jo asmenybę, paieškoti ir apžiūrėti, pasigilinti į nuotraukas, paspėlioti, kas tie žmonės, kuom jie gyvena. Ir nebijoti pažinti mūsų klasikus ir grandus, kūrėjus bei juos prisiminti.
