Šiaulių knygų mugėje – romano "kai aš buvau malalietka" autorė

Vie­na iš au­to­rių – ži­no­ma li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė, poe­tė, ra­šy­to­ja Vir­gi­ni­ja Kul­vins­kai­tė (Ci­ba­raus­kė). Šiau­lių kny­gų mu­gė­je 2019 ra­šy­to­ja su­si­tiks su skai­ty­to­jais ir pri­sta­tys pir­mą­jį sa­vo ro­ma­ną "kai aš bu­vau ma­la­liet­ka". Ta pro­ga pa­kal­bi­no­me ra­šy­to­ją ir kvie­čia­me skai­ty­to­jus ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su ra­šy­to­ja ir bent akies trum­pam pa­žvelg­ti į di­de­lio po­pu­lia­ru­mo su­lau­ku­sio ro­ma­no "už­ku­li­sius".

– Ir jū­sų ei­lė­raš­čių rin­ki­nys "Ant­ri­nin­kė", ir ro­ma­nas "kai aš bu­vau ma­la­liet­ka" su­lau­kė di­džiu­lio vi­suo­me­nės dė­me­sio. Ar pri­pa­ži­ni­mas ska­ti­na ra­šy­ti to­liau? Kaip už­si­mez­ga jū­sų teks­tų idė­jos, kny­gos "gy­vy­bė"?

– Tai, kad abi kny­gos bu­vo pa­ste­bė­tos, ma­ne nuo­šir­džiai pra­džiu­gi­no. Ta­čiau pa­ra­šy­ta kny­ga yra už­baig­tas eta­pas ir dė­me­sys jai, nors ma­lo­nus, var­gu ar ga­li tap­ti im­pul­su ra­šy­ti to­liau. Na, bent jau ne man. Kad ga­lė­čiau ra­šy­ti, gal­vo­je tu­ri at­si­ras­ti man įdo­mi te­ma, idė­ja, klau­si­mas, į ku­rį no­rė­čiau at­sa­ky­ti. O to­kių klau­si­mų ky­la tie­siog gy­ve­nant, pa­ti­riant ap­lin­ką, bend­rau­jant su žmo­nė­mis, ana­li­zuo­jant sa­ve – sa­vo bū­dą, jaus­mus, poel­gius, at­min­tį.

– Ar sa­ve lai­ko­te ra­šy­to­ja? Ka­da, jū­sų nuo­mo­ne, jau ga­li­ma sa­ve va­din­ti pro­fe­sio­na­liu ra­šy­to­ju?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti, nes nie­ka­da man šis klau­si­mas ne­bu­vo svar­bus. Ži­no­ma, kai da­ly­vau­ju sa­vo kny­gų pri­sta­ty­muo­se, esu pri­sta­to­ma kaip ra­šy­to­ja. Ta­čiau tai tik tam tik­rai si­tua­ci­jai tin­ka­miau­sia eti­ke­tė. Tarp sa­vo pa­žįs­ta­mų, iš­lei­du­sių dau­giau nei ke­lias kny­gas, ne­ži­nau nė vie­no, ku­ris ar ku­ri pra­gy­ven­tų vien iš gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ra­šy­mo. Dau­gu­ma ver­čia, re­da­guo­ja, dir­ba moks­li­nį, pe­da­go­gi­nį ar ko­kį nors ki­to­kį dar­bą. Ar tai reiš­kia, kad Lie­tu­vo­je nė­ra pro­fe­sio­na­lių, iš ra­šy­mo gy­ve­nan­čių ra­šy­to­jų? Ne­ma­nau. Tik­riau­siai man, kaip ir dau­gu­mai, bu­vi­mas ra­šy­to­ja yra vie­na iš veik­lų, vie­na iš ta­pa­ty­bių.

– Pa­ra­šė­te jau ant­rą kny­gą. Ką jums reiš­kia ra­šy­mas?

– Ra­šy­mas man yra bū­das pa­žin­ti sa­ve ir pa­sau­lį. Ra­šy­mas lei­džia sa­vo at­ra­di­mais da­ly­tis su ki­tais. Pa­ti esu aist­rin­ga skai­ty­to­ja, kny­gos man – vie­nas di­džiau­sių ma­lo­nu­mų, to­dėl min­tis, kad ir ma­no kny­ga gal­būt kaž­kam su­tei­kė skai­ty­mo ma­lo­nu­mą, džiu­gi­na. Ta­čiau ra­šy­mu gy­ve­ni­mas neap­si­ri­bo­ja. Jei dau­giau nie­ko ne­pa­ra­šy­siu, ti­kiuo­si, ra­siu ki­tą veik­lą, ku­ri teiks pra­smės jaus­mą.

– Daž­nai ra­šy­to­jai tei­gia, kad kny­gas ra­šo pir­miau­sia dėl sa­vęs. Ro­ma­ną "kai aš bu­vau ma­la­liet­ka" ra­šė­te la­biau sau, ar skai­ty­to­jui?

– Pir­ma­sis ma­no ro­ma­no skai­ty­to­jas, ži­no­ma, bu­vau aš pa­ti. Teks­tą tai­sy­da­vau tol, kol ne­pa­jus­da­vau, kad tai, ką pa­ra­šiau, man iš tie­sų pa­tin­ka. Tai­gi, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ra­šiau pir­miau­sia dėl sa­vęs, sau.

Ra­šy­da­ma šį ro­ma­ną tu­rė­jau ga­li­my­bę vėl grįž­ti į vai­kys­tės, paaug­lys­tės me­tus, tų lai­kų Vil­nių. Su­vo­kiau, kaip la­bai as­me­ni­niai įvy­kiai ma­no at­si­mi­ni­muo­se su­si­py­nę su tuo, ką pa­ty­riau vė­liau, su ma­ty­tais ki­no fil­mais, skai­ty­to­mis kny­go­mis, ki­tų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mais. Keis­ta su­vok­ti, kad tai, ką lai­kai sa­vo uni­ka­lia ta­pa­ty­be, sa­vo at­si­mi­ni­mais, pa­tir­ti­mis, iš tie­sų yra sa­vo­tiš­kos bend­ry­bės, kar­tais net kli­šės.

– Ar ga­lė­tu­mė­te įvar­dy­ti, ko­kio ato­veiks­mio ti­kė­jo­tės iš sa­vo skai­ty­to­jų, kai ra­šė­te ro­ma­ną? Ko­kiai au­di­to­ri­jai ro­ma­nas skir­tas?

– Tie­są sa­kant, ma­niau, kad ma­no skai­ty­to­jų ra­tas bus ga­na siau­ras. "kai aš bu­vau ma­la­liet­ka" nė­ra links­ma, pra­mo­gai skir­ta kny­ga – raus­vas vir­še­lis ap­gau­lin­gas. Pir­mo­ji lei­dyk­la, su­si­do­mė­ju­si ma­no rank­raš­čiu, ga­lų ga­le nu­spren­dė jo ne­pub­li­kuo­ti, nes, jų ma­ny­mu, ši kny­ga per tam­si, o skai­ty­to­jai no­ri links­mų is­to­ri­jų ir per­so­na­žų, su ku­riais sma­gu ta­pa­tin­tis. Tai­gi, kny­gos po­pu­lia­ru­mas ma­ne kiek nu­ste­bi­no.

– Jū­sų ro­ma­ne at­vi­rai, be pa­gra­ži­ni­mų ar nu­ty­lė­ji­mų žar­go­ni­ne kal­ba ra­šo­ma apie nar­ko­ti­kus, al­ko­ho­lį, sek­są, ne­tgi abor­tą. To­kių, lau­žan­čių ste­reo­ti­pus lie­tu­vių au­to­rių kny­gų dar nė­ra daug. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

– Ma­nau, tiek au­to­riai, tiek lei­dyk­los daž­nai ven­gia ri­zi­kuo­ti. Va­di­na­mo­sios "tam­sios" te­mos, komp­li­kuo­tos, keis­tos (queer) as­me­ny­bės nė­ra pa­tys po­pu­lia­riau­si per­so­na­žai. Gal dėl to jų ir nė­ra la­bai daug.

– Esa­te mi­nė­ju­si, kad bū­tų klai­din­ga ta­pa­tin­ti jū­sų ir pa­sa­ko­to­jo as­me­ny­bes bei pa­tir­tis, ap­ra­šy­tas ro­ma­ne, nors kai ku­rių jū­sų biog­ra­fi­jos de­ta­lių teks­te vis dėl­to yra. Gal­būt šis tik­ros biog­ra­fi­jos įpy­ni­mas į pa­sa­ko­ji­mą yra kaip tam tik­ras žai­di­mas, sa­vo fik­ci­nio gy­ve­ni­mo kū­ri­mas?

– Man bu­vo įdo­mi, sa­vo­tiš­kai svai­gi­nan­ti si­tua­ci­ja, kai ra­šy­mo me­tu be­veik ne­pas­te­bi­mai tai, kas as­me­niš­ka, tik­ra, virs­da­vo pra­ma­nais, is­to­ri­jo­mis. Pap­ras­tai mąs­ty­da­ma apie si­tua­ci­jas pra­dė­da­vau nuo rea­lios, ne­bū­ti­nai as­me­ni­nės, ta­čiau tik­ros, man ar­ba ma­no drau­gams, ar­ti­mie­siems nu­ti­ku­sios, ta­čiau ra­šy­da­ma šias is­to­ri­jas keis­da­vau, plės­da­vau, trans­for­muo­da­vau tiek, kiek no­rė­jau, kiek man pa­čiai bu­vo įdo­mu. Svar­biau­sias bu­vo ne tik­ru­mas, o įti­ki­na­mu­mo efek­tas – ne­svar­bu, ar tai nu­ti­ko man, ar kaž­kam ki­tam, ar vis­ką pra­si­ma­niau, no­rė­jau, kad skai­ty­to­jas net nea­be­jo­tų, jog vis­kas tik­ra. To­dėl rin­kau­si kal­bą, ku­ri bū­tų kuo ar­ti­mes­nė kas­die­nei.

– Ar tu­ri­te sa­vo mėgs­ta­mą kny­gą, ra­šy­to­ją?

– Bū­tų la­bai sun­ku iš­skir­ti vie­ną, nes mėgs­ta­miau­sie­ji kei­čia­si kar­tu su ma­ni­mi. Šiuo me­tu ma­no mėgs­ta­miau­sia yra Ol­gos To­karc­zuk "Bė­gū­nai" – keis­tas iš frag­men­tų su­dė­lio­tas ro­ma­nas, ku­rio pa­sa­ko­ji­mai su­ka­si tar­si ka­lei­dos­ko­pas. Juos vie­ni­ja ke­lio­nių – tiek po pa­sau­lį, tiek po žmo­gaus kū­ną ir psi­chi­ką – te­ma, ban­dy­mas api­brėž­ti nea­pib­rė­žia­mą.

– Ką no­rė­tu­mė­te pa­lin­kė­ti skai­ty­to­jui, ku­ris Šiau­lių kny­gų mu­gė­je pir­mą kar­tą į ran­kas paims ro­ma­ną "kai aš bu­vau ma­la­liet­ka"?

– Man at­ro­do, la­bai svar­bu kny­gą "pa­jaus­ti" – daž­niau­siai per­skai­čius pir­mus ke­lis sa­ki­nius tam­pa aiš­ku, ar kny­ga "ta­vo", ar ne. Ne­no­rė­čiau, kad skai­ty­to­jai ma­no ro­ma­ną pirk­tų dėl to, kad jis rek­la­muo­ja­mas kaip ma­din­gas ar kad pa­te­ko į ko­kį nors pen­ke­tu­ką – lin­kiu ne­pa­si­duo­ti mar­ke­tin­gi­niams triu­kams ir pa­tiems nu­spręs­ti, ar tai jū­sų kny­ga.