Naujausios
Penktadienį Šiaulių dailės galerijoje atidarytos trys parodos: šiauliečių menininkų Sigito Prancuičio ir Rimanto Buivydo teminė paroda „Natiurmortas“, vilnietės tapytojos, menotyrininkės Kristinos Mažeikaitės paroda „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“ ir žinomo Ukrainos gatvės menininko HUDO paroda „Emocijos per karo prizmę”.
R. Buivydas ir S. Prancuitis į savo kūrybą parodoje pasiūlė žvelgti per natiurmorto prizmę. Nors dailininkai gyvena labai skirtingose meninėse orbitose, yra temų, kurios pajėgios jas sujungti. Asambliažai, skaitmeninė grafika, tapyba šių menininkų vaizduotėje paklūsta natiurmorto dėsniams.
S. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas, bet tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Vėlyviausioje dailininko kūryboje – ryškūs bandymai brautis į naujas modernistines kryptis, panaudojant pačias netikėčiausias medžiagas.
R. Buivydo kūryboje vyrauja urbanistiniai peizažai, juose raiškiu, konstruktyviu linijų bei dėmių piešiniu perteikiamos žmogaus ir gamtos sąsajos su pramoniniu peizažu. Pastaraisiais metais R. Buivydas aktyviai eksperimentuoja skaitmeninės grafikos srityje.
K. Mažeikaitei įdomu tapyti žemę, o dar įdomiau joje įtapyti šviesą. Šviečiančios žemės paradoksas tapytoją ypač „pagavo“ 2018 metais, kai pristatė ciklą „Degančios saulės namai“. Paveiksluose dangaus buvo nedaug, o švietė žemė.
2022 metų žiemą autorei iš galvos neišėjo „degančios žemės“ motyvas – radosi darbai „žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“. K. Mažeikaitės deganti žemė buvo tyli, kantri ir susikaupusi, paveiksluose nebuvo žmogaus. Sukūrus visą seriją „degančios žemės“ tema, kurį laiką kūrėja netapė: prasidėjo karas.
„Man taip pat įdomu per savo kūrybą spręsti kūrėjo klausimą. Kokia jo vieta? Ką gali kūrėjas? Kokios kūrybos galimybės? Ką dar galima sukurti? Tad „deganti žemė“ – tai ir kūrėjo metafora, kūrėjo egzistencijos išgyvenimas bei santykio su auditorija išraiška“, – kūrybą apibūdina K. Mažeikaitė.
Ukrainos gatvės menininkas HUDO nori perteikti neviltį, pyktį, nesusipratimą, nusivylimą – visas emocijas, kurias jaučia būdamas tiesioginis šiandienos įvykių Ukrainoje dalyvis.
Kurdamas eksponuojamus darbus, autorius liko ištikimas savo stilistikai, kurią naudoja jau 7-erius metus.
„Noriu jausti, kad kūriniai persmelkti siaubo ir įvykių etniškumo, nes kūrybai mane įkvepia viduramžių graviūros. Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime, tyrinėdavau aplinką, todėl pirmą kūrinių sluoksnį sudaro augalijos vaizdai, tokie, kokius prisimenu iš vaikystės. Šie sutampa ir persipina su tamsiomis, su karu susijusiomis emocijomis, kurios suskirstytos į baltas ir juodas linijas, tarsi schematiškai atspindinčias žmonių požiūrį į šį karą“, – sako Anton Hudo.
Visos trys parodos Šiaulių dailės galerijoje veiks iki balandžio 15 dienos.
