Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejus platina vietos unikalumo virusą
Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Rūta Šermukšnytė konferencijoje, kurioje buvo kalbama apie šiuolaikinių muziejų etniškumą ir regioniškumą, Šiaulių „Aušros“ muziejų pavadino vietos dvasios architektu.
„Šiaulių krašto“ skaitytojams siūlome interviu, kuriame kultūros istorikė paaiškina, kuo vertinga muziejaus ir vietos dvasios bendrystė.
Irena BUDRIENĖ
– Kodėl pabrėžiate muziejaus ryšio su vietos istorija, vietos dvasia (genius loci) svarbą?
– Ryšys būtinas, kad padėtų atskleisti vietovės istorinį, estetinį matmenis ir tuo kurtų vietos vertingumo idėjas o, svarbiausia, gebėtų šiomis idėjomis „užkrėsti“ vietos gyventojus ir svečius.
Lietuvos visuomenei skaidantis, trūkstant ją „cementuojančių“ dalykų vietos dvasios puoselėjimas ypač svarbus kuriant pasididžiavimo savo vieta jausmus, formuojant tapatybę. Muziejus, sėkmingai puoselėjantis vietos dvasią, vietos žmonėms padeda atsakyti į klausimus: kas mes kaip bendruomenė esame? Kuo mes esame unikalūs, saviti, vertingi? Kita vertus, svečiui, patekus į sėkmingai vietos matmenį pabrėžiantį muziejų, tampa aišku, kuo ta vieta yra išskirtinė, kitokia, unikali ne tik joje gyvenantiems, ją pažįstantiems, bet ir atvykėliams.
– Šiuolaikinėje paveldosaugoje svarbi žmogaus ir vietos, kurioje jis gyvena, sąveika. Kuo ji pasireiškia?
– Domėjimasis vietiškumu yra būdingas ne vien paveldosaugai, bet ir visai istorinei kultūrai. Čia regiono, artimo pasaulio tyrimai kelis dešimtmečius yra vieni madingiausių. Paveldosaugoje įžvelgiamas posūkis nuo paveldo tapatinimo su negausiais elitiniais objektais, vadinamaisiais „paminklais“, link tokios paveldo vertybių sampratos, kuri paremta meile vietai. Paveldo objektais pripažįstant vietos bendruomenei artimus, kasdienius, įprastus objektus, pavyzdžiui, technikos objektus, kavines. Pripažįstama jų svarba vietos identitetui, vietos istorijai.
– Ar vietos istorija ir pasakojimai gali būti įdomesni už bendrąją Lietuvos istoriją?
– Vietos pasakojimai susitelkia į vietos žmonėms aktualius aspektus, kurie ne visuomet įdomūs ir suprantami „kitos vietos“ žmonėms. Neretai šie pasakojimai kaltinami „uždarumu“ platesniems reiškiniams bei procesams.
Čia ir kyla problema: kaip pateikti vietos istoriją taip, kad ji taptų įdomi ir nevietiniams? Tai sėkmingai realizuota Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijoje „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. – XX a. vid.“ Tačiau kituose muziejuose per mažai dėmesio skiriama vietos raidai atskleisti. Muziejiniai pasakojimai nėra alternatyva valstybiniam, tautiniam pasakojimui, o veikiau valstybinio, tautinio istorijos aiškinimo tąsa, papildymas naujais veikėjais, objektais ir faktais vietos lygmenyje.
– Kas Jus paskatino domėtis Šiaulių „Aušros“ muziejaus sąsajomis su Šiaulių regiono, miesto vietos dvasia?
– Teko dalyvauti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekano dr. Salvijaus Kulevičiaus organizuotoje mokomojoje ekskursijoje „Šiuolaikiniai paveldo pateikimo būdai“, kurios metu aplankėme Daugyvenės kraštovaizdžio draustinį (Burbiškio dvarą, Kleboniškių kaimą), Šiaulių Chaimo Frenkelio kompleksą (Ch. Frenkelio vilą ir buvusios Frenkelio gamyklos statinius) ir Kurtuvėnų regioninio parko direkciją.
Tad jau šios ekskursijos pavadinimas sufleravo apie aplankytinų paveldo objektų pateikimo šiuolaikiškumą. Jos metu pirmą kartą teko pajusti ir itin teigiamai įvertinti Ch. Frenkelio vilos puoselėjamą Šiaulių vietos dvasią. Respublikinio muziejaus statusą turintis ir save pozicionuojantis kaip Šiaurės Lietuvos kultūros ir edukacijos centras Šiaulių „Aušros“ muziejus yra mano nuolatinio dėmesio centre.
Mane, kaip muziejų kultūros specialistę, nuolat domina „Aušros“ muziejaus įvairiapusė veikla, ekspozicijų, parodų ir edukacinių programų, renginių dermė kuriant unikalios visiems vietos sampratą.
– Kuo įdomus Šiaulių „Aušros“ muziejaus vietos dvasios pateikimas?
– Šis muziejus vietos dvasiai puoselėti pasitelkia XIX a. vid. – XX a. I pusės aplinkos atkūrimo principus: baigta įrengti Chaimo Frenkelio vilos ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. – XX a. vid.“, poeto Jovaro name atidaryta ekspozicija „XX a. I pusės knygynas“, naujam gyvenimui prikelta Žaliūkių malūnininko sodyba.
Šių ekspozicijų įtaigumo priežastis – darniai susijungęs istorinio pastato statybos ir funkcionavimo laikas. Siekiant šios vienovės Chaimo Frenkelio viloje pasirinkta ekspozicijos tema „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. – XX a. vid.“, nes pats istorinis pastatas yra tarsi dvaras mieste, dvaras urbanizuotoje aplinkoje.
Pirmoji dvarui skirta ekspozicijos dalis yra apibendrinanti – atkuriamas ne konkretaus Šiaurės Lietuvos dvaro gyvenimas, bet moksliniais tyrimais ir turtingais muziejaus rinkiniais paremtas „idealus“ jo vaizdinys.
Antroji ekspozicijos dalis „Provincijos miestas“ yra konkretesnė, leidžianti Šiaulių praeities fragmentus susieti su šiandiena, taigi ir atsirasti vietos istoriškumo jausenai. Prieškario Šiaulių gatvės atkarpos, Brolių Šapiro krautuvės, kino teatro „Kapitol“ inscenizacijos – tai to laikotarpio Šiaulių – Šiaurės Lietuvos pramonės ir kultūros centro – atmosferos rekonstrukcija ar, perfrazuojant lietuvių sociologą Zenoną Norkų, „langai“ į šio miesto urbanistinę praeitį, pro kuriuos lankytojas mato istorinę praeitį.
Prieškario Šiaulių miesto dvasią sustiprina šių ekspozicijų apsuptyje vykstantys edukaciniai užiėmimai „Prarasto miesto beieškant...“, „Chaimas Frenkelis ir Frenkelių paveldas Šiauliuose“, „Provincijos dvaras XIX a. vid. – XX a. vid.“, stilizuotoje kino teatro „Kapitol“ salėje organizuojamos specialiai šiam muziejui sukurto filmų ciklo „Įdomioji Šiaulių istorija“ peržiūros.
Galiausiai prieškario regiono tema šio muziejaus plėtojama ir „gyvosios istorijos“ švenčių – Amatų dienų, Žolinės, Užgavėnių, Atvelykio – pavidalu prie Žaliūkių vėjo malūno.
– Koks Šiaulių „Aušros“ muziejaus potencialas skleisti vietos dvasios pajautą plačiojoje visuomenėje?
– Aptarti atvejai rodo – didelį. Tai realus, o ne deklaratyvus Šiaurės Lietuvos kultūros ir edukacijos centras. Atskleidžiant Šiaurės Lietuvos dvasią norisi „aušriečiams“ palinkėti nevengti sudėtingos tikrovės atodangų, daugiau tarpdalykiškumo, platesnio vietos bendruomenės įsitraukimo į muziejaus veiklą.
Tik kritiškai atskleisdamas bei įveikdamas vietos bendruomenės skaudulius ir problemas muziejus gali labiau prisidėti prie šiandienos visuomenės plėtotės, ką rodo ekomuziejų, kaimynystės, regioninių ir kitų bendruomeninių muziejų Vakaruose patirtis.
BENDRUOMENĖ: Kultūros istorikė Rūta Šermukšnytė sako, kad sėkmingai vietos dvasią puoselėjantis muziejus žmonėms padeda atsakyti į klausimus, kas mes kaip bendruomenė esame, kuo unikalūs, saviti, vertingi?