Naujausios
Šešių Šiaulių grafikų paroda Geteborge
Doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Vakarų Europa mums atrodo vis dar svetima, bet kai atvykęs į naują sau miestą randi kažką panašaus į tai, ką sukūrei pas save, tada imi mąstyti kitaip. Žmonės, nors ir kalbantys kita kalba, turėdami kitą estetinį požiūrį, tampa artimesni, negu atrodo.
Maždaug taip samprotavo dailininkė Reda Uogintienė, į vieną Geteborgo galerijų atvykusi su kolege Vaiva Kovieraite eksponuoti grafikos parodos.
Gimtajame mieste – Šiauliuose – ant Dailės galerijos sienos Reda dar 2014 metais „paliko“ tris skulptūras, tarsi būtybes nukirptais sparnais „Angelų lietaus“ pavadinimu, kurios savo plastika buvo stebėtinai panašios į ispano Jaume Plens šviečiančių skulptūrų grupę prie vieno iš Geteborgo viešbučių.
Pasirodo, prieš kelerius metus miesto verslininkas Sune Nordgren užsakė šią kompoziciją, tarsi norėdamas atvykėliams priminti vieną Rytų legendą apie tris beždžionėles, įkūnijančias priežodį: „Nieko bloga nematau, nieko bloga negirdžiu, nieko bloga nesakau“.
Beje, paaiškėjo, šią temą trijuose tapybos darbuose interpretavo ir dar vienas šiaulietis Dainius Trumpis.
Taigi, viskas banaliai paprasta – ta pati idėja, temos interpretacija ar plastika kartais „kybo ore“ , o giminingos sielos ima tai ir „pagauna“.
Gili išmintis, sklindanti iš beždžionėlių legendos naratyvo, tinka nūdienos žmonių bendrumo, šaltumo ar migracijos problemoms įvardyti, taip pat Lietuvos ir Švedijos grafikų parodų pasikeitimui iliustruoti.
Nuo 2007 m. Vilniaus grafikos meno centras kartu su Švedijos menininkų asociacija iš Geteborgo įgyvendino keletą vizualių renginių, paskutinysis, Kęstučio Grigaliūno projektas „Apie MEILĘ“, skirtas sovietų režimo aukoms atminti, buvo pristatytas 2011 metais.
Gražus tarp Vakarų Gotlando regiono ir Lietuvos bendrystės reiškinys prasitęsė šiais metais, kai į minimos asociacijos galeriją buvo pakviesti Šiaulių grafikos mokyklos atstovai: Simona Bagdonaitė-Gubinienė, Vaiva Kovieraitė, Renata Murauskaitė, Reda Uogintienė, Vaidotas Janulis ir Petras Rakštikas.
Vaiva Kovieraitė, galerijos „Grafik i Väst“ dailininkų asociacijos narė ir minimos šiauliečių parodos kuratorė, anksčiau yra čia eksponavusi savo darbus, gal todėl švedai savo jaukiose, nors ir nedidelėse, erdvėse taip lengvai sutiko pristatyti ir kitų Vaivos miesto dailininkų kūrinius.
Visi parodos „Spotted Spaces“ ( taškuotosios erdvės – liet. – aut. vert.) dalyviai yra baigę Šiaulių universiteto Menų fakultetą ir rasti tam vizualaus ar koncepcijos bendrumo jų estampuose nesunku.
Simonos Bagdonaitės-Gubinienės kompozicijų siužetas rutuliojasi apie nelaibų poniučių, tarytum trumpam su pikantiškais apatiniais pabėgusių iš bordelio, šėliojimus pliaže. Akylas žvilgsnis ir švelni globėjiška autorės ranka užpildo saulėje spirgančiais kūnais visą estampą, centre neišvengiamai įkomponuojama Bulgakovo katino figūra, o raižinių stilius ir plastika primena tarpukario ekspresionistų „naujojo daiktiškumo“ sarkazmą, o ir archajiška dabarčiai – sausos adatos technika – čia tinka.
Minėtos technologijos galimybes tiria ir Renata Murauskaitė. Plastmasės lakšte ji konstruoja „vienišų“ daiktų kompozicijas, kur monotoniškas štrichas ir iš jo išplaukianti atpažįstamo interjero detalė arba dėmė tampa autorės ženklu. Raižytų, braižytų juodų linijų matinis aksomas virsta kontrastingu šešėliu, kuris seka daikto – kėdės, puodo ar sienoje išrėžto grafičio istoriją, kiek nuobodoką, depresyvią, bet tikrą, nors ir matytą. Taip Renata kuria studentiško bendrabučio vizualius „aprašus“, o vėliau imasi savo gimtinės – Viduklės namų – interjerų.
Šiaulių ofortą reprezentuoja Reda Uogintienė. 2015 metų jos ofortas „Lucy“ su populiariu atkurtos garsiosios žmogbeždžionės portretu Egipto piramidžių fone provokuoja diskusijai apie nuolatinę požiūrio į istoriją kaitą. Žvilgsnis į šeimos: vyro ir moters situaciją, dar viena grafikės tema. Ji tai vizualiai išreiškia per tam tikras laisvadienių istorijas, kuriose dalyvauja abu partneriai. Ypač įmantriai, kandžiai ji interpretuoja vyrišką prigimtį reprezentuojančias medžioklės ar žvejybos scenas.
Šių trijų menininkių koncepcija ar kūrinių temos skirtingos, bet jas jungia tam tikras plastinis kontekstas, taip pat ekspresija ir ironija. Kiti trys šiauliečiai parodoje eksponuoja serigrafijos technologijomis atspaustus estampus.
Ilgiausiai iš šiauliečių su trafaretine grafika dirbantis Vaidotas Janulis šioje parodoje pateikia moters su skara vaizdinio interpretacijas. Ar kompozicijoje užsimezga koks socialinis ar politinis kontekstas, spręsti paliekama žiūrovui.
Provincialumo doktrinas viena linija konstruoja Petras Rakštikas savo šilkografijos būdu atspaustuose piešiniuose. Jo asmeninio gyvenimo vaizdai pasakoja nedidelio Kuršėnų miestelio pasakojimus ir tiria žmogaus pasąmonės poribius.
Į Lietuvos vizualių istorijų grafikos parodą susirinko daug meno gerbėjų, dalis jų net per atidarymą stovėjo lauke. Dailininkus sveikino Lietuvos Garbės konsulė Švedijoje Birgitta Elisabeth Jacobsson Ekblom, taip pat galerijos vardu kalbėjo garsi švedų menininkė Nina Bondenson. Parodą parėmė Lietuvos kultūros institutas, LR kultūros atašė Švedijoje Saulė Mažeikaitė.
Šiauliečių menininkų įspūdžių temos po parodos pristatymo buvo panašios: visi stebėjosi žiūrovų gausa ir švedų nuoširdžiu susidomėjimu lietuvių kūriniais. Ir tai buvo ne vien tik šiaurės europiečių mandagumo aktas, nors mes Lietuvoje po truputį jau priprantame parodas atidarinėti tuštokose salėse.
Kodėl švedams tai įdomu? Atsakymui gal tiktų keli Nacionalinės premijos laureato videomenininko Deimanto Narkevičiaus atviravimai viename TV filme (filmas „Menininkas Deimantas Narkevičius“. Iš ciklo „Laiko portretai“. Autorė Dalia Kutavičienė). Dailininkas prisimena, kaip pirmieji jo videokūriniai palaipsniui tapo jo asmeninių ir šeimos istorijų pasakojimu ir sulaukė vėliau didžiulės sėkmės Europoje. Narkevičius tai pavadino „laiško perskaitymu viešai“, ir šios asmeninės istorijos, nors ir labai individualios, drauge tapo labai tipiškos ir suprantamos kitų tautų žmonėms.
Matyt, ir Šiaulių provincijos grafikų nuoširdūs vizualūs pasakojimai yra jautrūs, įdomūs ir skatina šiltam bendravimui, o tos trys keistos skulptūros Geteborge, gal įkūnijančios priežodį: „Nieko bloga nematau, nieko bloga negirdžiu, nieko bloga nesakau“, primena šaltumo, abejingumo grėsmę ir pavojus...
A. Uoginto archyvo nuotr.
Reda Uogintienė. „Lucy“. Ofortas. Akvatinta. 2015.
Parodos organizatorės: iš kairės – Lietuvių bendruomenės Geteborge pirmininkė Vaida Urbonienė, dailininkė Reda Uogintienė, Lietuvos Garbės konsulė Švedijoje Birgitta Elisabeth Jacobsson Ekblom, žinoma švedų menininkė Nina Bondenson, LDS Šiaulių sk. pirmininkė Vaiva Kovieraitė. 2015.
Ispano Jaume Plens skulptųros Geteborge.
Simona Bagdonaitė-Gubinienė. Beach. Sausa adata. 2015.
Vaiva Kovieraitė. Immanent Portraits, Nr.2. Serigrafija.
Parodos „Taškuotosios erdvės“ plakatas. 2015
Parodos „Taskuotosios erdvės“ atidarymas.