Naujausios
Šventė su ašaromis akyse
Paminėti Šaukėnų kraštotyros muziejaus įkūrimo 25-ąsias metines šaukėniškius sukvietė prieš keletą metų šios kultūros įstaigos vairą iš mamos perėmusi Elenos Burdulienės dukra Alma Meškienė. Susirinkusieji dalijose šiltais prisiminimais apie muziejaus kūrimo darbus, apie jo kūrėjos atsakingumą, kūrybiškumą, gebėjimą sutelkti kraštiečius ir užsispyrimą, net sulaukus garbaus amžiaus, padaryti ką nors naudingo savo kraštui.
Prisiminimais dalijosi Šaukėnų seniūnas Algimantas Šukys, E. Burdulienės bendražygė mokytoja Violeta Valentukevičienė, bendruomenės pirmininkė Jūratė Gotautienė, šaukėniškės A. Tamoševičienė ir G. Gulbinienė.
O šiandieninei muziejaus šeimininkei A. Meškienei ne kartą sužibo ir ašaros akyse – taip trūksta mamos šalia, jos pamokų ir patarimų.
Minėjimo dalyviai akcentavo E. Burdulienės dvasios stiprybę. Ilgas ir prasmingas jos gyvenimas buvo tarsi pamoka, padovanota kraštiečiams. „Jei nori ką sukurti, tai kurk. Nesidairyk atgal – tik į priekį. Dirbk – kito kelio nėra“, – toks buvo jos ilgo, bet prasmingo ir šviesaus gyvenimo credo.
Minėjimą paįvairino kultūros centro ansamblis „Šona“, Gitanos ir Giedriaus Morkių duetas.
Uždegtos žvakutės ir padėta gėlių ant E. Burdulienės kapo. Po to aplankytas Puikiškės kaime įkurtas privatus Virginijos Aleknienės muziejus, kurį įkurti patarė, o vėliau įvairiais patarimais prisidėjo E. Burdulienė. Kelionė į šį muziejų buvo viena paskutiniųjų šviesaus atminimo Mokytojos ir Kraštotyrininkės išvykų.
Eksponatai daržinėje
1994 -aisiais geografijos ir biologijos mokytoja Šaukėnų vidurinėje mokykloje dirbusi Elena Burdulienė išėjo užtarnauto poilsio. „Penkerius metus mama niekur nedirbo, – „Šiaulių kraštui“ pasakojo E. Burdulienės dukra Alma Meškienė. – Nežinau, iš kur tiek entuziazmo, bet ji vaikščiojo po kaimus, užrašinėjo senų žmonių prisiminimus, rinko senus, praeitį menančius daiktus, kultūros vertybes. Stambesniuosius būsimo muziejaus eksponatus į namus automobiliu parveždavo tėvelis. Pamenu pilna daržinė buvo visokiausių rakandų. Kas netilpo sodybos pastatuose, riogsojo kieme. Bet tie būsimieji eksponatai: koplytėlių, staklių dalys buvo labai saugomi, uždengti nuo sniego ir lietaus.“
1999 – aisiais Elena Burdulienė nuėjo pas seniūną. Pasidalijo idėja Šaukėnuose įkurti kraštotyros muziejų: „Eksponatų pradžiai pakaks. Reikia tik patalpų.“
„Galvojau, kad tas muziejus – blefas“
Seniūnas skyrė muziejui bibliotekos patalpas nešildomoje seniūnijos pastato pusėje. Biblioteką perkėlė į šildomas patalpas.
„Dešimt metų Mokytoja dirbo nešildomose patalpose, – mena visus tuos metus muziejininkei talkinusi tuometinio kultūros centro direktorė Sofija Blažienė. – Visi kultūros darbuotojai dirbome nešildomose patalpose. Tokie laikai buvo. Tik mes kiek trumpiau – aštuonerius metus. Muziejus šildymą gavo tik renovavus Kultūros centro ir seniūnijos pastatą. Pamenu kepyklos šeimininkai Dajorai padovanojo kilimą, kad bent kojos nuo šaltų grindų nesušaltų.“
Pasak ponios Sofijos, muziejaus kūrimas buvo katorgiškas darbas. Tris kartus teko keltis vis į kitas patalpas. Kultūros centras neturėjo darbininko. O eksponatus teko išnešioti į sandėliukus, garažus, vežtis namo. Tačiau E. Burdulienė, nors ir būdama garbaus amžiaus, nepalūžo. Siekė savo tikslo – ir pasiekė. Šaukėnai turi muziejų.
Net pats seniūnas Algimantas Šukys muziejaus įkūrimo išvakarėse, prieš Šaukėnų miestelio 500 metų jubiliejaus minėjimą, matydamas prie eksponatų triūsiančias moteris, prasitarė nelabai tikėjęs, jog kas nors iš tų didelių užmojų išeis: „Galvojau, kad tas muziejus – blefas. Pasirodo, jis bus.“
Muziejininkės gyslelė
Suvežusi eksponatus į seniūnijos paskirtas patalpas, juos aprašiusi ir išdėsčiusi taip kaip priklauso didesniuose muziejuose, ir porą metų padirbėjusi visuomeniniais pagrindais E. Burdulienė buvo įdarbinta Kelmės krašto muziejaus Šaukėnų padalinyje. Pradėjo gauti kuklų atlygį. Metodinė pagalba buvo teikiama nuo pat įsikūrimo.
Tačiau, pasak jos dukros A. Meškienės, muziejininkės ir ekspozicijų rengėjos nuovoką mama turėjo iš prigimties. Kaip tautodailininkė ji dažnai turėdavo parengti savo darbus ekspozicijai. Muziejuje taip pat vyksta kažkas panašaus.
Kadangi lėšų eksponatams pirkti nebuvo arba jų būdavo gaunama gana kukliai, reikėdavo tenkintis tuo, ką padovanoja žmonės. Sužinoję, jog Šaukėnuose įkurtas muziejus, seniūnijos gyventojai neretai ir patys pasiūlydavo arba net atveždavo eksponatų. Todėl E. Burdulienė įvedė tradiciją prie eksponato aprašo pridėti informaciją, kas tą eksponatą muziejui padovanojo. Bent toks atlygis už geranoriškumą.
Į muziejininkės darbą E. Burdulienė žiūrėjo itin kūrybiškai. Darbo prasmę matė ne tik eksponatuose, bet ir žmonių pasakojimuose, kuriuos ji kruopščiai užrašydavo. Muziejaus įkūrėja rinko medžiagą apie išnykusius seniūnijos kaimus. O vėliau kilo originali idėja sukurti filmus apie tai kaip gyveno išnykusių kaimų žmonės. Miestelio jubiliejaus proga sukurtas filmas apie Šaukėnų senovinį turgų. Tuose filmuose vaidindavo vietos žmonės, patys šaukėniškiai.
Daug prie filmų kūrimo prisidėjusios kultūros centro renginių organizatorės Sofijos Blažienės iniciatyva Šaukėnuose pradėti rengti net mėgėjiškų kino filmų festivaliai. „Dirbom Šaukėnams ir tiek“, – šiandien savo darbus vertina užtarnauto poilsio jau išėjusi S. Blažienė, per socialinius tinklus iš Vilniaus savo kurtomis eilėmis pasveikinusi į muziejaus 25 -mečio minėjimą susirinkusius šaukėniškius.
Seniūnijoje gimė dar vienas muziejus
Taip nutiko, kad E. Burdulienė tapo ir savotiška privataus muziejaus Puikiškės kaime įkūrimo iniciatore. Mat, seną sodybą tame Šaukėnų seniūnijos kaimelyje, labai gražioje vietoje nupirkusi Virginija Aleknienė pasistatė naujus namus, o 200 metų senumo troba, kurios antrame gale buvo kūtė, o gyvenamoje patalpoje per vidurį kaminas ir daugybė senovinių rakandų, liko nereikalinga.
Anksčiau turizmo versle dirbusi naujakurė pati susirado Šaukėnų muziejininkę ir klausė, ką su ta troba ir joje esančiais daiktais daryti. E. Burdulienė patarė įkurti muziejų. V. Aleknienė taip ir padarė. Ją ne kartą konsultavo ir lankė E. Burdulienė. Moterys tapo nuoširdžiomis draugėmis.
