„Šabakštyno retro“ – legendinės kartos menininkų paroda

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Parodos autoriai – šiauliečiai dailininkai, kuriuos jungia „Šabakštyno“ legenda.
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta retrospektyvinė Šiaulių vyresniosios kartos dailininkų kūrinių paroda „Šabakštyno retro“. „Šabakštynas“ gūdžiu sovietmečiu buvo bohemos, minties laisvės, kūrybos ir menininkų bendrystės vieta, o čia kūrę menininkai tapo dailės grandais.
„Aš norėjau priminti šaknis – nuo ko viskas prasidėjo“, – sako parodos iniciatorius dailininkas Sigitas Prancuitis.

Penkių dešimtmečių legenda

Šeštadienį į parodos atidarymą gausiai rinkosi menininkai ir dailės gerbėjai. „Šabakštyno“ legenda Šiauliuose gyva jau penkis dešimtmečius.

Sigitas Prancuitis pasidalijo, jog parodos idėja kilo „bevartant dokumentus“ ir aptikus, jog Šiaulių dailininkų organizacija ir dailininkų dirbtuvės pastate, su kuriuo siejamas „Šabakštyno“ fenomenas, įsikūrė 1970 metais.

Paroda skirta Lietuvos dailininkų sąjungos „Šiaulių dailininkų organizacijos“ 50-mečiui paminėti.

Parodoje eksponuojami kūriniai tų šiauliečių dailininkų, skulptorių, kurie įvairiu laiku kūrė „Šabakštyne“, keli dar ir dabar čia turi savo studijas. Iš viso 18 menininkų autorių kūriniai rodomi. Išleistas ir parodos katalogas, kurio sudarytojai Vaidotas Janulis, Vaida Koveraitė-Trumpė, S. Prancuitis.

Parodos autoriai: Povilas Anikinas, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Edmundas Birgėla, Rimantas Tomas Buivydas, Ričardas Garbačiauskas, Eduardas Juchnevičius (1942–2011), Vaidotas Janulis, Donatas Lukoševičius (1935–2011), Sigitas Prancuitis, Aloyzas Toleikis, Vitolis Trušys (1936–2018), Raimondas Trušys, Vytautas Tribandis (1942–2009), Aldona Visockienė, Antanas Visockis, Viktorija Visockytė, Romanas Vilkauskas (1949–2018), Vaclovas Zigmantas (1948–1992).

Ričardas Garbačiauskas pabrėžė, jog į parodą atrinkti praėjusio amžiaus septintojo-devintojo dešimtmečio kūriniai.

„Kūriniai yra to laiko romantizmo dvasios, tai retro retrospektyvinė paroda ir į ją reikia žiūrėti rezervuotai – iš to laiko perpektyvos, – sakė R. Garbačiauskas. – Gal kiti ir naiviai atrodo, bet, tai kas buvo, ir tebūna, kaip buvo, o šiuolaikinis menas visai kitoks gali būti.“

Ach tas Šabakštynas...

Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, be kurio minties ir žodžio neapsieina Šiaulių dailės gyvenimas, parodos anonse ir išleistame kataloge taip rašo:

„Šiauliuose ilgus metus egzistavo toks „Šabarkštynas“, palikęs ryškų pėdsaką miesto dailės gyvenime. Šis žodis turi savo atsiradimo istoriją, susijęs su konkrečia vietove, dailininkų vardais ir jų veikla. Taigi iš kur jis, tas „Šabarkštynas“?

Nuo Šiaulių katedros kapinių link pakalnėn ėjusi gatvelė dėl pelkėtos vietos buvo neapstatyta namais. Tiesa, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vienas žmogus toje vietoje, prieš pat kapinių vartus, pasistatė kuklų mūrinį namelį plokščiu mediniu stogu. Jis išliko nesudegęs, liko lyg ir be savininko. Apie 1970 metus į šį pastatą, kaip netinkamą gyventi, atkreipė dėmesį valdžia ir nusprendė, kad jame galima įrengti augančio dailininkų kolektyvo dirbtuves. Todėl buvo atliktas remontas, primūrytas antras aukštas, įrengtos ir dailininkams padalytos dirbtuvės. Po to pastatytas papildomas nemažas priestatas, jame buvo ne tik dirbtuvės, bet ir butai.

Juose apsigyveno tapytojai Vitolis Trušys, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, skulptorius Donatas Lukoševičius, grafikai Tomas Rimantas Buivydas, Vaclovas Zigmantas, vienas butas skirtas architektams, o dalis dailininkų turėjo čia tik dirbtuves: Eduardas Juchnevičius, Romanas Vilkauskas, Antanas Visockis, Raimondas Trušys, Sigitas Prancuitis. Šio pastato pusrūsyje įsitaisė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių valdyba, ilgesnį ar trumpesnį laiką čia dirbo valdybos pirmininkai ir jos nariai: Aloyzas Toleikis, Vitolis Trušys, Antanas Visockis, Eduardas Juchnevičius, Vytautas Tribandis, Ričardas Garbačiauskas, Povilas Anikinas, Vaidotas Janulis ir kt.

Tarp to pastato ir kapinių buvo išlikęs tirštais krūmais prižėlęs plotelis, kuriame įsikūrė tuo metu menkai žinomas dailininkas Edvardas Ganusauskas. Viduryje tų krūmų jis buvo įsirengęs palapinę ar kaip kitaip bepavadinsi tą gyvenamąjį būstą. Jis ten gyveno, nakvodavo. Į tą būstą vedė klampus takelis. Jis pats sakė gyvenąs šabarkštyne, ir tas vardas pamažu prigijo visam dailininkų namui ir jo aplinkai.

„Šabarkštyne“, jo dirbtuvėse, vyko intensyvus kūrybinis darbas, dailininkų sambūviai, valdybos saliukėje buvo ruošiamos nedidelės tradicinės ir eksperimentinės parodėlės pagal E. Juchnevičiaus sugalvotą pavadinimą „riparia“.

Apie 2010-uosius metus „Šabarkštynas“ pradėjo gesti: dalis vyresniosios kartos dailininkų iškeliavo Anapilin, dalis įsigijo kitus butus, kitur išsikėlė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdyba. Bet šiauliečių ir ypač jaunimo sąmonėje „Šabarkštynas“ išlieka kaip kažkas tokio svarbaus, į tą pastatą tarp medžių vis rodant pirštu, kai pravažiuoji Ežero gatve…“

Tai ir miesto istorija

Per parodos atidarymą pabrėžta „Šabakštyno“ fenomeno reikšmė ne tik formuojant miesto dailės pasaulį.

Seimo narys Stasys Tumėnas, buvęs miesto akademinės bendruomenės narys, prisiminė, jog parodos menininkai susiję su Piešimo katedros, o vėliau Dailės katedros ir Menų fakulteto kūrimu ir veikla Šiaulių universitete. „Išleidote į gyvenimą šimtus aukštos prabos dailininkų, – sakė jis. – O „Šabakštynas“ – fenomenas, apie kurį kalbės dar ne viena menininkų karta.“

Dailininkas Antanas Visockis pabrėžė, jog ir Dailės galerijos rūmai atsirado mieste aktyvios Aloyzo Toleikio, anuomet vadovavusio Šiaulių dailininkų organizacijai, veiklos dėka.

Prisiminta, jog „Šabakštyno“ dailinininkai kūrė ir poeziją.

R. Garbačiausko eiles skaitė aktorė Lina Bocytė. Aktorius Vladas Baranauskas bohemišką „Šabakštyno“ pojūtį atkūrė skaitydamas šviesaus atminimo dailininkų E. Juchnevičiaus ir R. Vilkausko eiles.

Architektas Algimantas Černiauskas, buvęs „Šabakštyno“ dailininkų kaimynas, tą laikmetį priminė atsinešęs juostinį magnetofoną ir įjungęs garsiosios roko operos „Jėzus Kristus – super žvaigždė“ įrašą, kurį menininkai pirmą kartą išgirdo būtent „Šabakštyne“.

„Aš norėjau parodyti, nuo ko prasidėjo Šiaulių šiuolaikinis meninis gyvenimas, – sakė po parodos atidarymo S. Prancuitis „Šiaulių kraštui“. – Čia yra šaknys, čia yra mūsų istorija. Noriu, kad jaunimas pažiūrėtų, nuo ko mes pradėjome. Tada laikas toks buvo, kad daug ko negalėjai, bet kiek galėjom, tiek krutėjom. Dabar kūrybinės bohemos pasigendam.“

Dainius Trumpis, Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas, paroda įvardijo pavyzdžiu jaunimui.

„Ir jaunimas gal turės ambicijų susijungti ir daryti bendrus projektus, – sakė jis.

Paroda „ Šabakštyno retro“ veiks iki rugsėjo 26 dienos.