Naujausios
Šamoto skulptūrų parkas – vienintelis Lietuvoje
Pirmieji į Užventį atvyko šamoto skulptūrų kūrėjai. Ventos upės saloje, kur prieš penkerius metus pastatytos specialios krosnys, jie darbavosi jau nuo liepos 5 dienos.
Mat, šamoto skulptūros greit nesukursi – kūrybinis procesas trunka iki dešimties dienų. Skulptūra lipdoma iš lėto, kad palaipsniui sutvirtėtų. Keliama beveik iki 2 metrų aukščio, po to džiovinama, paskutinę dieną degama 1100 laipsnių temperatūroje.
Šiemet sukurtos dvi šamoto skulptūros. Tai savotiškos Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ interpretacijos.
Ilzė Emsė-Grinberga iš Latvijos sukūrė skulptūrą „Šilumoje“.
Šiauliečiai skulptoriai Irena ir Vilius Šliuželiai savo skulptūroje pavaizdavo rožės pumpurą ir daugybę rankų. Savo plaštakas čia galėjo įspausti Užventyje gyvenantys žmonės. Savo darbą pavadino „Tik neapleisk gėlių darželio“. „Kūryba Užventyje – tai iš artimų žmonių bendrystės gimstanti paskata puošti savo kraštą, dovanoti jam kūrinius, didžiulis kūrybos džiaugsmas“, – plenero ir savo kūrinio prasmę aiškina keramikė, šamoto skulptūrų autorė Irena Šliuželienė.
Būtent keramikų Irenos ir Viliaus Šliuželių iniciatyva 2019 metais Užventyje pradėtos kurti šamotinės keramikos skulptūros. Šių skulptūrų kūrimo technologija yra išskirtinė, ypatingai kaprizinga ir rizikinga, ištobulinta latvių keramikų Aleksandro Djačenko (1949–2021) ir jo žmonos Mārītes bei perduota lietuvių keramikams.
Šamotinės skulptūros kuriamos iš ypatingai karščiui atsparios medžiagos – šamoto, tai yra su smulkiomis deginto molio dalelėmis sumaišyto molio.
Pasibaigus kūrybos procesui, jos pervežamos į parko erdves, kur tamsos metu virsta kerinčiais parko žibintais.
Po pastarosios kūrybinės stovyklos jau dešimt šamoto skulptūrų puošia Užvenčio parką. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis tokių skulptūrų parkas Lietuvoje.
Kalviai dovanojo rožes Marijai
Kalvystės ir akvarelės meno kūrėjai savo kūrybines dirbtuves Užvenčio parke atidarė liepos 11 -ąją. Jie Šatrijos Raganai dovanojo rožių kompoziciją, kuria papuošė pernai pastatytus simbolinius vartus į Užvenčio dvaro parką. Vienoje vartų pusėje – pernai sukurta saulėgrąžų kompozicija už savo Tėvynę besikaunančiai Ukrainai.
Šiemet papuošta ir antroji vartų pusė. Mėgstamiausiomis rašytojos gėlėmis. Tai visų kalvių jungtinė meninės kalvystės kompozicija „Rožės“. Atskirus kompozicijos fragmentus kiekvienas kalvis kūrė namuose. Užventyje jie sujungti į vientisą kūrinį.
„Praėjusią vasarą nagrinėjome vyšyvankas, jų ornamentiką, o šį kartą nėrėm gilyn į Šatrijos Raganos kūrybą, rožių simboliką apysakoje „Sename dvare“. Taigi liepos 14 -ąją atidarytas naujas įėjimas į istorinį Užvenčio parką – lankytojai čia pateks eidami pro kalviškuosius saulėgrąžų ir rožių vartus“, – pasakoja vienas idėjinių stovyklos-festivalio „Užventis MENE XIV. 2023“ lyderių, mažeikiškis kalvių kalvis Virgilijus Mikuckis.
„Tradicinė juodojo metalo kalvystė yra neatsiejama nuo Lietuvos kryždirbystės, kurios kūrybos tradiciją ir simboliką UNESCO yra pripažinusi žmonijos nematerialiuoju paveldu. Meninė kalvystė yra labai savita meno rūšis, neatsiejama nuo tradicinio kalvystės amato. Tradicinės kalvystės procesas reikalauja intensyvaus, koncentruoto kalvio dėmesio stebint ugnį, įrankius, medžiagą ir vyksmą. Metalo minkštumą ar kietumą lemia jo spalva, plaktuko pojūtis smogiant metalui ir smūgio garsas, „ – pasakoja kalvystės subtilybes per daugelį metų jau spėjusi perprasti viena pagrindinių kūrybinių stovyklų organizatorių Užvenčio krašto muziejaus vadovė Milda Knyzelienė.
Per keturiolika metų Užvenčio kūrybinėse stovyklose sukurta 16 meninės kalvystės projektų: Paminklas Lietuvos kryždirbystei, Kalviška kompozicija „Vaistinė šventagaršvė“ (lot. angelica archangelica), Medžio-metalo kompozicija „Angelas“, koplytėlė su šventųjų – Marijos, Julijos, Povilo ir Jono Nepomuko – skulptūrėlėmis, Stogastulpiai, Kalviška kompozicija „Trimituojančių angelų vėtrungių medis“, Kryžių kompozicija, kompozicija su kalviškomis vaistažolėmis, kompozicija su kalviškomis saulėgrąžomis, kompozicija su kalviškomis rožėmis, kompozicija „Ventos lelija“, Kalviškas darbas „Molbertas“, „Geležinis džiazas“, Šv. Florijono skulptūra, Trijų kryžmų kryžius – Lietuvai, Popiežiui, Vytautui, Kryžius su kalviškų saulučių karūna.
Metalo kompozicijos taip pat puošia Užvenčio parką, kuris skulptūrų parku pradėjo tapti 2009 metais, kai surengta pirmoji kūrybinė stovykla. Jos iniciatorius buvo Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis, kuris dažnai atvažiuodavo į Užventį, nes šis kraštas – jo tėvų ir senelių žemė. O toje žemėje norėjosi plėtoti meninę kalvystę.
Jo idėją padėjo įgyvendinti užventiškių muziejininkės ir verslininko Mildos ir Alvydo Knyzelių šeima, kuri jau anksčiau buvo nusprendusi prikelti apleistą Užvenčio vandens malūną, praėjusio amžiaus pradžioje priklausiusį Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Smilgevičiui. O dabar čia vyksta unikalūs Užventį garsinantys kultūros projektai, kuriuos remia ne tik rajono savivaldybė, bet ir A. Knyzelio įkurtas paramos fondas „Užvenčio pegasas“.
„Nuo 2015 metų kasmet didelį būrį iškiliausių Lietuvos kalvių suburia ir naują originalią grupinio kūrinio idėją pasiūlo Virgilijus Mikuckis, jaunesnės kartos Lietuvos kalvių kalvis. Visuose jo sumanymuose Užvenčiui yra siekiama, kad individualus menininkų braižas išsiskirtų vieningoje jungtinėje kompozicijoje, tampančioje daugiasluoksniu meninės kalvystės paminklu. Iš įvairių kalvių dirbinių sukuriamas vienas bendras monumentalios kalvystės kūrinys, skirtas dvaro parko erdvei“, – pasakoja M. Knyzelienė.
Užvenčio kraštotyros muziejaus ir Užvenčio dvaro malūno aplinka tampa vienu įspūdingiausių Lietuvos muziejų po atviru dangumi.
Akvarelininkus įkvepia kraštovaizdis
Kaip ir kasmet Užventyje vykusiame plenere dailininkai liejo akvareles. Šiemet jų akvarelės taip pat atsirėmė į Šatrijos Raganos kūrybą bei asmenybę, jos pomėgius bei išvaikščiotas vietas.
Įprastai pleneruose akvarelininkams nenurodomos temos. Juos įkvepia puikus Užvenčio kraštovaizdis. Liepų alėja, apipinta meilės legendomis, senas pusantro hektaro ploto parkas, su ant Ventos upės kranto augančiais medžiais, kurie keičiantis metų laikams dabinasi vis kita gamtos paletės spalva. Venta parko teritorijoje išsiliejanti į didelį tvenkinį. Spalvingi saulėlydžiai, vandens bangelių ir šešėlių žaismas. „Kūrybiška erdvė Užventyje yra ta vidinė jėga, kuri leidžia žmonėms jaustis laimingiems“, – sako „Užventis MENE XIV. 2023“ dalyvaujanti latvė akvarelininkė Oksana Vronska.
Akvarelininkai Užvenčiui nepalieka čia sukurtų darbų. Paveikslai toliau gyvena savo gyvenimą – keliauja po parodas. O kol vyksta kūrybos procesas užventiškiai gali stebėti, kaip kuria menininkai, bendrauti su kūrėjais, matyti gimstančius jų darbus.
Užventyje sukurtos akvarelės eksponuojamos parodoje. Šiemet parodai „Anī tor kon pasakītė“ surasta labai originali erdvė – buvusi dvaro salyklinė. Pastatas priklauso ūkininkui Algimantui Vaupšui.
Stovyklos organizatoriai nuolat ieško naujų erdvių kūrybos ekspozicijoms. Todėl šiemet nusprendė panaudoti ir buvusį dvaro pastatą. Neremontavo, nekeitė paskirties. Tik iškuopė ir sukūrė naują erdvę parodai. „Norėjome įveiklinti daugiau dvaro pastatų“, – aiškina M. Knyzelienė.
Išsaugoti vertybinę laikyseną
Šiemet kaip kūrybinės stovyklos „Užventis mene“ partnerė įvardijama ir Šatrijos Raganos bendrija, kurios tikslas palaikyti ir skleisti rašytojos asmenybės, kūrybos, vertybinės laikysenos atminimą visuomenėje.
Skaitytos paskaitos, vyko diskusijos vietos tapatybės tema. Kalbėta apie galimybes meno pagalba sustiprinti vietos tapatybę, siekį „įvietinti“ meną per sąsają, tiesioginį kontaktą išryškinant realias, fizines vietos savybes ir jas įprasminant meno kūrinyje, aktualizuoti kraštui svarbius įvykius, asmenybes.
Istorikas Laurynas Giedrimas skaitė paskaitą „Užvenčio urbanistinė raida, kultūrinės atminties poslinkiai miestelyje ir identiteto plėtojimo galimybės“, architektė dr. Inga Urbonaitė-Vadoklienė dalijosi žiniomis ir mintimis paskaitoje „Įtraukioji vietokūra“.
Dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas skaitė paskaitą „Tautinių simbolių raida ir kontekstai“.
