Naujausios
Šiųmetinį Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuojamą festivalį-plenerą „Šiaulių Monmartro respublika“ lydi tapytojo Rimo Bičiūno paroda „Kaitra“. Kol pati „Laiptų galerija“ remonte, rugpjūčio 1 d. dailės mylėtojai pakviesti net į dvi parodines erdves – „Polifonijos“ salėje ir Zubovų rūmuose.
Rimas Zigmas Bičiūnas – pasaulyje ir Lietuvoje gerai žinomas ir pripažintas menininkas. Jo interesų akiratyje – peizažai, natiurmortai, portretai ir tiesiog laisvas šių žanrų junginys, reiškiantis fantastines, džiugias kompozicijas.
Lietuvos parodų lankytojams Bičiūnas pasirodė 1972 m., vos tik pabaigęs Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), kuriame gavo stiprių Antano Gudaičio impulsų. Pastarieji anuomet jaunai tapytojų kartai (J. Švažui, J. Čeponiui, V. Gečui, A. Savickui) buvo nelyginant jungtis, leidžianti susisiekti su Lietuvos tapybą išgarsinusios 1932 m. įkurtos „Ars“ grupės menininkų modernizmu, paremtu ekspresyvia koloristine kūrinių raiška.
Ne veltui, matyt, XXI-asis „Šiaulių Monmartro respublikos“ dailės festivalis startavo Bičiūno paroda „Kaitra“, turint omenyje ne tik švemtinius, įkvepiančius ir gyvybingus paveikslų siužetus, bet ir tonizuojantį, tikra to žodžio prasme kaitrų, uždegantį menininko paveikslų koloritą. Tiesa, pats Bičiūnas, kalbėdamas apie save, pirmiausiai yra linkęs minėti M.K.Čiurlionio mokyklos mokytojus ir prisiminti dar mokykliniais metais įvykusias pažintis su Van Gogho ir Matisse‘o kūriniais, įkvėpusiais jį savitai meninės raiškai.
Bičiūno paveikslai dėka vaiskaus, ryškaus jų kolorito, dažniausiai disponuojančio emocionaliai įtaigaujančiais spalviniais kontrastais, visada yra kupini džiugesio, pakilios ir šventiškos nuotaikos.
Vokiečių estetikos tyrinėtojas Hansas Georgas Gadameris, argumentuodamas šventės ir meno panašumą, yra teigęs, jog tikrame mene, kaip ir tikroje šventėje, visada norisi užsibūti. Bičiūno paveiksluose užsibūti norėjosi nuo pat jų pasirodymo parodų salėse tarybiniais laikais. Konkretus istorinis Lietuvos istorijos laikas, kaip ir konkretūs istoriniai įvykiai okupacijos laikais buvo nepageidaujami. Tačiau mitinis, pasakiškas laikas anuometinei valdžiai atrodė nekeliantis grėsmės. O belaikėje, pasakiškoje Bičiūno paveikslų erdvėje esančių paukščių, gėlių, katinų, dvišlaičių mūsų kaimui būdingų namų, bažnyčių motyvai, visų apibendrintų paveikslo vaizdinių elementų stilizavimo būdas, beveik nemodeliuojant objektų formos,, išsaugančios paprastą, kone naivų pirmapradį jų grožį, asocijuoja jo kūrinius su lietuviška liaudies meno tradicija. Todėl Bičiūno paveikslai, atveriantys neišsemiamus tautosakos metaforų, simbolių klodus, inspiruojantys vaizduotę, visada buvo ir tebėra šventė Lietuvos žiūrovams ir netikėtumas užsieniečiams. Nenuostabu tad, jog menininko kūriniai eksponuoti daugelyje Europos, JAV, Azijos ir Afrikos šalių.
Nepaisant to, kad Bičiūno stilius yra beveik nekintantis, „Kaitros“ eksponatai leidžia kalbėti apie tam tikrus pokyčius: menininko kūriniuose atsirado daugiau abstraktumo („Tolimi ritmai I“, „Tolimi ritmai II), sumažėjo ornamentinus primenančių vaizdų. Pats Bičiūnas teigia, esą, jam reikia dar mokytis ir mokytis, todėl matant kad ir menkus pokyčius jo kūryboje, dailininko žodžiai kursto intrigą, laukiant naujai „išmoktų“ Bičiūno pamokų rezultatų.
