Naujausios
Iš Šiaulių kilęs R. Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, monografijos „Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ bei romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius. Naujausia knyga apie poetą S. Gedą patenka į skaitomiausių knygų dešimtukus knygynuose.
Pokalbyje apie monografiją „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ dalyvavo autorius R. Kmita, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, pristatymą moderavo teatrologė dr. Nomeda Šatkauskienė.
„Rimantas žinomas kaip kūrėjas, menininkas, romanų rašytojas, spektaklių, pjesių autorius, čia Rimantas atsiskleidžia kaip mokslininkas. Knyga yra priskirta mokslo monografijai, bet iš tikrųjų šiek tiek peržengia mokslo monografijos rėmus, išsilieja iš kontūrų. Man pačiai knyga – daugiau kaip antropologijos žanras, paliečiantis ir daug kultūros sociologijos aspektų: kas yra kūrėjas, kas yra menininkas, kas dedasi jo galvoje, koks yra menininko ir laiko santykis, kiek mes galime menininką pateisinti, kur yra tos ribos?“ – sakė N. Šatkauskienė.
Renginio moderatorė priminė, kad vienas iš knygos skyrių taip ir pavadintas – „Žmogus iš prieštarų“. Kaip pavyko prieštaravimus surišti į vieną pasakojimą?
„Naratyvas be prieštaravimo labai nuobodus, jei kuri istoriją ir nėra konflikto, prieštaravimo, turbūt nėra ir istorijos, – sakė R. Kmita. – Norėjosi rašyti knygą, kuri būtų skaitoma ne tik kolegų mokslininkų ar studentų.“ R. Kmita pasidžiaugė gaunąs žinučių: „Perskaičiau knygą, dabar einu skaityti poezijos.“ Vadinasi, tikslas pasiektas.
Monografijos autorius „ilgokai suko ratus“ prie S. Gedos temos. Knygos ištakos – dar Šiauliuose, kai maždaug 11 klasėje knygas pirkdavo pagal skelbimus laikraščiuose „parduodu knygas“. Taip patraukė dėmesį S. Gedos knyga „Žalio gintaro vėriniai“. Knyga nebuvo tipiškas to laiko poezijos leidimas.
Apie S. Gedą R. Kmita buvo rašęs savo disertacijoje, paskelbęs straipsnių apie senovės graikų pykčio sampratą ir S. Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais, apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos.
R. Kmita sakė seniai pajautęs, kad pykčio tema, kalbant apie S. Gedą, būtų tinkama: „S. Geda buvo aistringas, tulžingas, to neslėpė, visą laiką deklaruodavo, kad norint kultūroje padaryti, kas liktų, nenuplauktų kartu su laiku, reikia turėti grubios jėgos, tam tikro agresyvumo.“
R. Kmita citavo Peterį Sloterdijką, išleidusį knygą „Pyktis ir laikas“, kurioje filosofas atkreipė dėmesį, kad vienas svarbiausių Vakarų civilizacijos tekstų, Homero „Iliada“, prasideda žodžiu „pyktis“ („Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki“) – bene svarbiausia mokslininko tezė, kad pyktis yra tikroji istorijos varomoji jėga.
„Priešstatos visą pasakojimą ir modeliavo“, – apie monografiją sakė R. Kmita. Medžiagą knygai jam pavyko surinkti nuo pat S. Gedos mokyklos laikų.
N. Šatkauskienė priminė, kad S. Gedos biografija, kūrybos baigtis nėra graži: nuo puikaus poeto iki kriminalinių puslapių herojaus gyvenimo pabaigoje. Ar buvo tabu, ko rašytojas nepalietė, rašydamas biografiją?
R. Kmita sakė nesurašęs visko, ką sužinojo ir nesiaiškino visko, ką galėjo išsiaiškinti: „Atvirai sakant, man užteko ir to, ką sužinojau.“ Pasak rašytojo, tabu įtakos buvo: rašyti apie geriausią Lietuvos poetą ir rašyti apie pyktį, žinant, kad išėjus profesorės Viktorijos Daujotytės monografijai apie Sigitą Gedą, kur buvo paminėta, kad poetas turėjo problemų su alkoholiu, kilo skandalai, nors tai nebuvo jokia paslaptis, nebuvo paprasta.
R. Kmita atkreipė dėmesį: kai asmenybė tampa nepatogi, sakoma, kad reikia kalbėti apie kūrybą, o ne apie asmenybę. Monografijoje apie S. Gedą kalbama ir apie tai, kas nepatogu.
Rašytojas atkreipė dėmesį, kad sampratos pradeda skirtis: šiais laikais nebekalbame apie menininkus kaip apie genijus, turbūt nebepateisintume ir agresyvaus menininko elgesio.
„Bet man labiausiai rūpėjo, ne ką S. Geda padarė, su kuo susimušė ir taip toliau, bet kodėl tokie dalykai vyksta ir kaip tokia asmenybė susiformuoja“, – sakė R. Kmita. Ieškant atsakymų, autoriui padėjo sociologija. Vienas iš jo tyrimų aspektų jau ir seniau buvo literatūros sociologija.
Pasak R. Kmitos, daug nervų S. Gedai sovietmečiu sugraužė kova su sistema, neišvengiamai keitė, išdegino sveiką požiūrį į patį save. Paradoksalu, bet kai po nepriklausomybės atkūrimo S. Geda nebeturėjo didžiojo priešo, cenzūros, prasidėjo rietynės, pjautynės su kolegomis, artimais žmonėmis. R. Kmitos teigimu, S. Geda buvo stipriai nusivylęs nepriklausomybe, poeto, kultūros vieta joje. Rašytojas priminė istoriją, kai Amerikos lietuviai net atšaukė S. Gedai kvietimą atvykti į JAV po jo paskelbtų įžeidžiančių tekstų. Vėliau konfliktas išsisprendė.
Vėliau S. Geda ėmėsi versti Dantę, Koraną, Biblijos tekstus, nors daug kalbų nemokėjo. Vertė padedant tarpiniams vertimams, buvo įsitikinęs, kad vertėjams nebūtina mokėti kalbą ir negalėjo pakęsti, jei kažkas suabejodavo vertimų kokybe.
„Žmogus, kuriam reikėjo priešininko, be kurio jis negalėjo“, – apie S. Gedos asmenybę sakė monografijos autorius.
Paklaustas, ar būtų parašęs šią knygą, jei S. Geda dar būtų gyvas, S. Kmita prisipažino: „Ne.“ Knygoje yra medžiagos, kurią pats poetas būtų norėjęs nuslėpti.
