Naujausios
D. Stakvilevičius, padėkojęs už tokį pagerbimą, pasidalijo keletu minčių. „Sunku kažką pasakyt, visada yra lengviau kažką daryt, dainuot ir šokt. Esu dėkingas likimui, kad turėjau mylinčius senelius ir tėvus, ir tai gal buvo visko pradžia. Esu dėkingas likimui, kad vėliau sutikau žmones iš didžiosios raidės: Veterinarijos akademijoje „Kupolės“ vadovą Antaną Bernatonį, šitame krašte – Albertą Martinaitį, kuris įtraukė į meistrystę. Visiems labai ačiū, gerų ir prasmingų darbų“, – sakė jis ir pakvietė prisijungti prie jo vadovaujamo „Aidijos“ kolektyvo.
Premijos įteikimo proga Donatas Stakvilevičius buvo pakalbintas apie kultūrą ir muzikos, folkloro reikšmę jo gyvenime.
– Kokios mintys kilo, kai sužinojote, kad Jums skirta Kultūros premija?
– Tai didelis netikėtumas, nes yra tikrai daug puikių žmonių, puoselėjančių kultūrą ir Radviliškio kraštą. Malonu, kad dėmesys skirtas etnokultūrai, mūsų tradicijoms ir senolių palikimui. Šis dėmesys įpareigoja etnokultūrą skleisti žmonėms šventėse ir susibūrimuose, ieškoti labiau šiuolaikiniams žmonėms priimtinų etnokultūros sklaidos būdų.
– Ar neliūdna, kad folkloras, liaudies kultūra jaunimui nėra labai įdomi? Kaip pritraukiate jaunimą į savo kolektyvą?
– Liūdesys – nesusitaikymas su realybe ir Aukščiausiojo valia, tenka tai pripažinti, nes pasikeitė gyvenimo būdas, o etnokultūra atspindėjo žmogaus buitį ir įprastą to meto socialinį gyvenimą, buvimą bendrystėje su gamta ir jos reiškiniais. Kad etnokultūra dar gyva jaunimo sąmonėje, parodė moksleivių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė“ Radviliškio turas. Visiems, kurie pageidavo, padėjau pasiruošti konkursui, konsultavau, tai gal duos vaisų?
– Kas yra gero ir ko reikėtų daugiau Radviliškio rajone kultūros srityje? Ar yra vietos tobulėti ir kur? Ką reikėtų keisti?
– Galima pasidžiaugti, kad vyksta daug renginių, edukacijų, kad aktyvus Kultūros centro kolektyvas įtraukia didelius ir mažus, turiu omenyje rankdarbių, kalėdinių vainikų ir velykinių suvenyrų gamybą. Tai labai gerai, tai suburia visuomenę bendram tikslui. Kultūros srityje norėtųsi daugiau bendravimo tarp rajone esančių kultūros centrų, bendruomenių, bendravimo ir renginių be konkurencijos ar panašiai. Norėtųsi, kad mokyklose atsirastų daugiau etnokultūros specialistų, choreografijos mokytojų, kad kultūrai mokyklose būtų skiriama daugiau laiko, ne vien muzikos pamokos. O pasidžiaugti galima, kad dar yra entuziastų, randančių būdų ir laiko užimti vaikus, o aš ir „Aidijaׅ“ visada pasirengę jiems padėti, dalyvauti pageidaujamose vakaronėse ir susibūrimuose.
– Jūsų paties gyvenimo kelias labai įdomus – nuo veterinarijos mokslų iki priešgaisrinės saugos, bet viršų visada ėmė muzika. Dažnas Jus taip ir vadina – grojantis gaisrininkas. Ar padeda kasdieniame darbe pomėgis muzikuoti?
– Tikrai padeda, nes esame pageidaujami pasirodyti sąskrydžiuose, ugniagesių bendruomenės šventėse net šalies mastu, o tai suteikia bendrumo jausmą, žmonės tampa mažiau susikaustę. Darbo aplinkoje bendraujant su gyventojais dažnas atpažįsta, kad grojam LRT laidoje „Duokim garo!“, tai palengvina bendravimą ir sušvelnina pasitaikančias konfliktines situacijas.
– Šalia Jūsų visada, tiek scenoje, tiek gyvenime – muzikė žmona Jūratė. Kaip dviejų žmonių bendrystė padeda kurti įvairias programas?
– Po savo vienu stogu – labai smagu ir lengva, kūryboje ir muzikavime – ne visai, nes Jūratė yra profesionali muzikė, ragavusi šio mokslo, ji jau yra Šiaulių miesto kultūros premijos laureatė. Ji žino būdus ir moka pritaikyti raktus visoms techninėms problemoms išspręsti. O aš viską darau, kaip jaučiu – gyvenimą, gamtą, žmonių santykius ir tradicijas. Bet besiginčijant ir bendrai kuriant gimsta neblogas rezultatas. Jūratė – žmogus, turintis subtilią muzikinę klausą, ji laiko kolektyvo tris, o gal tris su puse kampo.