Naujausios
Susitikimas su jaunyste
Rugsėjo 6 dieną knyga „Šiauliai mūsų širdyse ir atmintyje“ miesto šventės „Šiaulių dienos 788“ proga buvo pristatyta Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Į susitikimą su skaitytojais atvyko Šiauliečių klubo Vilniuje prezidentas Rimantas Stulgys, veiklos koordinatorė Vitolda Sofija Glebuvienė, knygos redaktorius sudarytojas Damijonas Šniukas bei kiti klubo nariai, pasidaliję prisiminimais apie savo miestą.
Pasak R. Stulgio, išleista knyga – beveik 20-ies metų klubo darbo rodiklis. Dvidešimtąją sukaktį klubas minės kitąmet – įregistruotas 2005 metų vasario 21 dieną. Klubas įsikūrė Lietuvos muzikų rėmimo fondo S. Vainiūno namuose. Pirmasis klubo vadovas profesorius Saulius Sondeckis vadovavo iki mirties – 2016 metų. 2016–2022 metais klubo vadovė buvo profesorė Veronika Vitaitė.
Šiauliečių klubas Vilniuje subūrė žinomus, daug pasiekusius žmones, mokslininkus, medikus, inžinierius, žurnalistus, rašytojus, poetus. Tarp klubo narių buvo Premjeras Adolfas Šleževičius, vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas, akademikė habil. dr. Irena Eitminavičiūtė, žurnalistai Albertas Laurinčiukas, Dainius Ručinskas ir kiti.
Steigiant klubą narių buvo beveik šimtas, šiuo metu aktyvių skaičiuojama apie 45. Per tą laiką atsisveikinta su 35 klubo nariais.
Klubas organizuoja įvairius renginius, susitikimus, keliauja, palaiko ryšius su Šiauliais. Pasak R. Stulgio, kai veiklą sustabdė koronavirusas, imta svarstyti, ką veikti: „Pradėjome kalbėti apie tai, kad žmonės vienas po kito išeina, o kas lieka? Prisiminimai vaikų, anūkų, o dideli darbai, įspūdžiai, pergyvenimai – šiaip ar taip gyvenome pokario laikotarpiu, kai Šiauliai buvo sugriauti – pradingsta.“
Taip kilo mintis parengti ir išleisti knygą. Prisiminimais pasidalijo 27 autoriai.
„Šiaip taip pavyko surinkti per koronovirusą spausdintus arba rašytinius pasakojimus, labai padėjo Eugenija Vėlyvienė, o vėliau viskas buvo atiduota į D. Šniuko rankas. Knygoje yra nepagražintas Šiaulių pokario gyvenimas, tikri, autentiški ir linksmi, ir liūdni prisiminimai. Toks buvo gyvenimas“, – sakė R. Stulgys.
Knygai išleisti reikėjo lėšų – padėjo D. Šniukas ir jo šeima – renginyje Šiauliuose dalyvavusi dukra Indrė Šniukaitė-Gruodienė.
Pasak D. Šniuko, knyga nėra vienalytė, joje spausdinamos mažiausiai trijų rūšių publikacijos. Svarbiausia dalis – autorių, Šiauliečių klubo narių, prisiminimai.
„Buvo nelengva, visi autoriai turi savo ambicijų, redaktorius turi savo principus, mėgsta pabraukyti, kai kur kai ką įterpti“, – sakė D. Šniukas.
Labai nuoširdžiais D. Šniukas įvardijo akademikės I. Eitminavičiūtės gimnazijos metų prisiminimus. Garsaus statybininko Romualdo Sakalausko prisiminimai apima ir vadinamuosius Smetonos laikus. Kai kurie prisiminimai, sudarytojo žodžiais, truputį išeina iš savos patirties ribų, remiasi archyviniais šaltiniais, literatūra – toks yra Sigito Vlado Saladžinsko straipsnis apie tarpukario moderniąją Šiaulių architektūrą ir jos kūrėjus. Apie pokario metais veikusį Šiaulių vaikų teatrą įdomiai parašė Laisvūnė Petkevičienė. D. Šniukas prisiminė ir Šiauliuose vokiečių okupacijos metais, pokariu statytus muzikinius spektaklius, operetes – autorius pats matė „Maricą“, „Vestuves Malinovkoje“.
Dar viena publikacijų grupė – straipsniai apie klubo narius. Knygą pradeda žinomo muzikologo Vaclovo Juodpusio straipsnis apie pirmąjį klubo prezidentą muzikologą, muziką, pasaulinio garso maestro Saulių Sondeckį.
„Buvo mintis, kad reiktų parašyti ir apie tuos žmones, kurie nespėjo patys parašyti, išėjo anapilin, bet jie liko mūsų atmintyje. Deja, kaip sakoma, kai traukinys išvažiuoja, tai jau sunku ką nors padaryti. Pabaigoje yra keli trumpi kūriniai apie buvusius klubo narius, keletas enciklopedinio pobūdžio rašinėlių“, – sakė D. Šniukas.
Daugumos autorių tematinė amplitudė – Šiaulių J. Janonio ir Mergaičių gimnazijos bei maždaug 1944–1954 metų laikotarpis.
„Jaunesni skaitytojai susipažins su pokario Šiauliais, o vyresnio amžiaus susitiks dar kartą su savo jaunyste“, – sakė D. Šniukas.
Gyvi prisiminimai
„Aš – ne tik šiaulietė, aš – šimšinė“, – prisistatė V. S. Glebuvienė. Nors Vilniuje gyvena jau 60 metų, moteriai Vilnius nėra tiek brangus, kiek brangus Šiaulių miestas.
Energinga Šiauliečių klubo Vilniuje narė pasidžiaugė, kad knygoje publikuojamuose prisiminimuose gali surasti tai, ko niekur kitur nerasi.
„Manau, šitos knygos vertė – detalės. Aš parašiau apie antrą Paprūdžio mokyklą, apie tai, kas man buvo labai svarbu, – sakė V. S. Glebuvienė. – Parašiau apie karą, kaip aš jį priėmiau. Tai – ne skaičiai, ne karo teorija, ne nacių politika, o tai, kas buvo mano, vaiko, sieloje. Parašiau ir apie pokario gyvenimą. Turiu pasakyti, kad man rašyti buvo labai sunku, labai skaudėjo širdį, nes vėl susitikau su visais buvusiais, išgyvenau viską, ką jau esu išgyvenusi.“
Buvęs lakūnas Romualdas Račkauskas – irgi „šimšinis“. Su V. S. Glebuviene sieja vaikystė, bet paskui 52 metus nesimatė – kol vėl suvedė Šiauliečių klubas Vilniuje.
R. Račkauskas gimė 1934 metais: tapti lakūnu buvo svajonė nuo mažens. Siekti tikslo padėjo ne tik užsispyrimas, noras, bet ir atsitiktinumai.
Civilinės aviacijos mokyklą Sasovo mieste R. Račkauskas baigė su pagyrimu, mokslus tęsė Leningrado civilinės aviacijos akademijoje. Skraidė tris dešimtmečius, valdė maždaug devynis lėktuvų tipus, 16 tūkstančių valandų išbuvo ore. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje sukūrė Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą, 11 metų jam vadovavo. Parašė knygas „Autografas dangaus mėlynėje“, „Nesibaigiantis skrydis“.
„Džiaugiuosi, kad aš – šiaulietis. Šiauliai ir Juliaus Janonio gimnazija man yra brangiausi iš visų“, – sakė R. Račkauskas.
Irena Lipskytė-Masiulienė – „gryna janonietė“. Ypatingas jos moksleiviškų metų įvykis – 1956 metais klasės mergaičių įkurtas dūdų orkestras.
„Tuo metu, ką jau kalbėti Lietuvoje, sakė, kad ir Tarybų Sąjungoje buvome pirmos. Buvo mokytojas A. Tarvydas ir garsus berniukų dūdų orkestras. Mes paslapčia po pamokų mokėmės, jis mus į orkestrinę pasikviesdavo, labai daug dirbome. Paskui buvo mokyklų apžiūra ir mes su instrumentais atėjome į sceną, pagrojome, buvo naujovė!“ – moteris iki šiol puikiai prisimena kilusias ovacijas. Vėliau merginoms tekdavo groti visuose renginiuose.
Mergaičių dūdų orkestro istorija užrašyta ne tik knygoje – klasės draugas Rimas Jonaitis sukūrė filmą „Mergas dūdą puč“.
