Naujausios
Prie Piliuko žemaičiai gyveno jau pirmajame tūkstantmetyje
Atlikti Kelmės rajone esančio Burbaičių piliakalnio, vietos gyventojų vadinamo tiesiog Piliuku, žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Aptikti kultūrinio sluoksnio pėdsakai rodo, jog žemaičių gentys šiame piliakalnyje gyveno ir gynėsi pirmajame tūkstantmetyje, ketvirtajame – septintajame ir vėliau – septintajame – dešimtajame amžiuose.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ištirti septyni archeologiniai šurfai
Žvalgomuosius archeologinius tyrimus Burbaičių piliakalnio papėdėse atliko individuali įmonė „Senų senovė“. Tyrimai vykdyti pagal Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotą projektą.
Tyrimų reikėjo dėl Kukečių kaimo bendruomenės vykdomo piliakalnio ir jo prieigų infrastruktūros gerinimo projekto.
Ištirti 7 archeologiniai šurfai. Nustatyta kultūrinio sluoksnio sudėtis ir išlikimo laipsnis.
Atskirų šurfų kultūriniame sluoksnyje rasta apdegusių akmenų, molio tinko gabalėlių, žalvarinio smeigtuko fragmentų, geležies lydymo atliekų, gyvulių kaulų, žiesto glazūruoto ir lipdytų puodų šukių, gamyklinių vinių.
Aptikta ir įvairaus dydžio lauko akmenų, kuriais, manoma, buvo tvirtintas piliakalnio šlaitas.
Groblėtosios keramikos radiniai patvirtina, kad žmonių čia gyventa jau ketvirtajame mūsų eros amžiuje.
Piliakalnis tyrinėtas ir anksčiau
Šiuo metu išlikusi 24507 kvadratinių metrų Burbaičių piliakalnio teritorija.
Kražantės ir Dzindziliuko upelio santakoje suformuotas Burbaičių piliakalnis yra tyrinėtas ir anksčiau.
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje jį žvalgė Lietuvos istorijos instituto ekspedicija, vėliau – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.
Manoma, jog senovės gyvenvietė buvo pietrytinėje piliakalnio papėdėje. Tai patvirtinantys radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Piliakalnis atskirtas iškastu 30 metrų ilgio 20 metrų pločio ir apie dviejų metrų gylio gynybiniu grioviu. Jo viršuje suformuota pailga maždaug 130 kvadratinių metrų aikštelė. Joje rasta grublėtos keramikos. Vietos gyventojai piliakalnyje yra radę molinių verpstukų.
Prieš porą dešimtmečių, Kukečių seniūnijos rūpesčiu, išpjauti ant piliakalnio augę medžiai ir atvertas visas jo grožis. Savivaldybės ir Kultūros vertybių departamento rūpesčiu, sutvirtinta piliakalnio pašlaitė.
Burbaičių piliakalnis – vienas iš didžiausių ir aukščiausių Kelmės rajone. Jo šlaitai siekia 25 metrus.
Įdomi ir pati piliakalnio forma, primenanti pailgą žvėries figūrą.
Iš rytų į pietus aukščiausiąją piliakalnio dalį juosia 8 metrų aukščio ir 34 metrų pločio į kraštus žemėjantis pylimas. Vakariniame šone supiltas 1,5 metro aukščio 10 metrų pločio pylimas. Už šio pylimo šlaitas palyginti nuolaidžiai leidžiasi link Kražantės upės. Jame yra 360 kvadratinių metrų terasa, kurioje taip pat aptiktas kultūrinis sluoksnis.
Apipintas legendomis
Bėgant laikui, pamiršta piliakalnį čia supylusi baltų gentis ir jos vardas. Pamiršta ir tai, jog piliakalniai atlikdavo gynybinę funkciją.
Todėl Piliukas apipintas legendomis. Vienose pasakojama, kad piliakalnį, kepurėmis nešdami smėlį, supylė praeidami švedai. Kitose, kad pro Burbaičius keliavęs milžinas. Atsisėdęs pailsėti. Iš savo bato iškratęs smėlį. Toje vietoje ir likęs pylimas.
Trečioji legenda byloja, kad kalne milžinai užkasė bažnyčią. Senovėje piliakalnio viršuje buvusi skylė. Jeigu kas įmesdavęs į tą skylę akmenį, šis išlėkdavęs į viršų.
Natūralios kalvos
Lietuvoje priskaičiuojama apie 800 šiandien dar išlikusių piliakalnių. Tai natūralios kalvos su žmonių įrengtais gynybiniais įtvirtinimais.
Piliakalniai baltų teritorijoje atsirado dar pirmojo-antrojo tūkstantmečių sandūroje prieš Kristų. Ant plokščių tų kalvų viršūnių gyvendavo nedidelės žmonių bendruomenės.
Seniausi piliakalniai aptinkami Rytų Lietuvoje. Visoje Lietuvos teritorijoje piliakalniai paplito pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Šalia piliakalnių įsikurdavo didelės papėdės gyvenvietės.
Piliakalniuose būdavo įtvirtinamos gynybinės sienos, stovėdavo pilys ir kiti pastatai. Čia slėptis nuo priešų atbėgdavo ir papėdės bei visų plačios gyvenamosios teritorijos žmonės.
Ypač stiprios gynybinės sienos buvo statomos dvyliktajame – penkioliktajame amžiuje, kai Lietuva kovojo su kryžiuočiais ir Livonijos ordinu.
Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių buvo pradėtos statyti mūrinės pilys. Piliakalniai tuomet nebeteko prasmės. Natūralus gamtinis reljefas prarado gynybinę paskirtį.
Tačiau mūsų valstybei piliakalniai svarbūs iki šiol. Kaip šalies istorijos dalis. Ir kaip kraštovaizdžio elementas.
Autorės nuotr.
RADINIAI: Atliekant archeologinius tyrimus atkasto kultūrinio sluoksnio radiniai rodo, jog žmonės prie piliakalnio gyveno jau ketvirtajame amžiuje.
SENIŪNĖ: Piliukas nuolat prižiūrimas, tvarkomas ir saugomas Kukečių seniūnės Meilutės Masalskienės rūpesčiu.
ŠVENTĖS: Prie Burbaičių piliakalnio kasmet per Žolinę vyksta seniūnijos šventės.
ATNAUJINIMAS: Atlikus archeologinius tyrimus, Burbaičių piliakalnį leista atnaujinti ir pagerinti infrastruktūrą.