Naujausios
Pokalbis fabriko rūsyje
Pro didžiulius geležinius „Verpsto“ fabriko vartus Šiaulių bulvare minia žmonių ieško praėjimo į rūsį. Poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas Rolandas Rastauskas — RoRa su aktore Severija Janušauskaite jau gyvena festivalio “Virus“ teatro premjeros “Septynetas žydų vaikų“ pagal C. Churchill pjesę dvasia. Tamsa. Rankinio žibintuvėlio šviečianti juostelė. Prakaitas. Ašaros. Tekstai. Baigęs skaityti savo rolę Rolandas Rastauskas išeina į kitą rūsį ir suka ratus apie dėžę. Nusivalo prakaitą nuo kaktos. Kalbamės.
— Ką jūs norėjote pasakyti Šiaulių žiūrovams?
— Tai kalbėjo du žydai, kurie bando paruošti savo vaikus gyvenimui. Amžinai neapykantai žydams, kuri niekada nesibaigia. Tai ir yra pati tragiškiausia šito spektaklio— teksto potekstė.
Buvo labai nelengva imtis teksto, kuris daugumos žydų buvo priimtas kaip antisemitiškas. Tai — tekstas sukėlęs labai daug kontraversijų. Tai, kas vyksta Palestinoje, Gazos ruože, statistika yra ne Izraelio naudai. Už vieną žydą jie suskaičiuoja kelis šimtus arabų. Tokia statistika yra labai baisus, nepatogus dalykas. Ypatingai nepatogus prisimenant holokaustą.
Tekste susipina labai daug planų. Net ir toks — o kas Šiauliams Palestinos istorija? Ypač jaunimui. Kas Šiauliams žydai? Manau, kad pagrindinis tikslas buvo leisti žiūrovams atsidurti labai panašiose aplinkybėse, kokias Šiauliuose yra išgyvenę šimtai žydų — ne patys blogiausi šio miesto žmonės.
Performansui turėjau labai mažai laiko kurti. Žmonių buvimas čia man buvo gal net svarbesnis, nei mūsų dialogas su partnere.
— Kodėl jūs ėmėtės žydų temos?
— Manau, kad mes neišsprendėme žydų klausimo. Manau, kad kažkas turi pradėti tai daryti.
— Jūs žinomas poetas, eseistas, dramaturgas. Dabar tapote ir aktoriumi.
— Pastaruoju metu plėtoju skaitymo performanso žanrą. Turime tekstą, tai lyg partitūra, kurią mes skaitome. Tai ne visai teatras. Tai galbūt galima pavadinti aplinkos teatru. Fabriko rūsio aplinka tokia autentiška, kad jos nepavadinsi teatru.
Tą aplinką parinko menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, išklausęs mano pageidavimus. Jis atvedė mane į fabriko rūsį ir aš iš karto supratau, kad tai ypatinga aplinka. Tai ir slėptuvė nuo karo, ir panaši į šaudymų vietą. Būdama labai autentiška ši aplinka tampa labai metaforiška.
— Kas jus atveda į Šiaulius — žmonės, miestas?
— Neseniai galutinai išsiaiškinau savo gimimo vietą. Tai yra Šiauliai. Mano senelių namas dar tebestovi Šiauliuose.
Dabartiniai Šiauliai man jau nebėra senelio Šiauliai, man tai jau „Virus'o“ Šiauliai, mano senieji labai draugiški santykiai su profesoriumi Gintautu Mažeikiu, su menotyrininku V. Kinčinaičiu.
— Bet Gintautas Mažeikis išvažiavo iš Šiaulių.
— Iš Klaipėdos irgi išvažiavo labai daug žmonių. Vieni išvažiuoja, kiti — grįžta. Tokia apytaka visada ir visur vyksta pasaulyje.
— Kokie jums Šiauliai?
— Reikia daugiau judrumo, reikia įvairiose vietose kažką pradėti daryti, o ne elgtis pagal apibrėžimą vadinamuosiuose kultūros centruose. Miestas yra žymiai įdomesnis, nei mes esame įpratę jį matyti kasdien. Linkėčiau Šiauliams tapti visapusišku miestu. Bet tai ne taip paprasta. Per daug jaunų žmonių emigruoja.
Pripažinimas, kad nieko nedarai yra savo silpnumo pripažinimas. Laimi tie, kurie ne kalba, o šį bei tą daro.
— Kokią vietą šiandieninėje kultūroje užima mąstytojas? Kaip jaučiatės šiandieninėje erdvėje?
— Aš nežinau, kaip jaučiasi žmonės, kurie turėjo galimybę savo biografijas modeliuoti patys. Mano karta tokios galimybės neturėjo. Ji galėjo rinktis arba sąmoningą dalyvavimą sistemoje, arba likti už sistemos ribų. Nei tie, nei tie pasikeitus aplinkybėms nėra laimingi.
Tie, kurie išsiugdė nedalyvavimo organą nepritampa šiais laikais. Tie, kurie išsiugdė dalyvavimo organą, kai kur jau nebegali dalyvauti, nes dalyvavo ne ten, kur reikėjo dalyvauti. Nesakyčiau, kad aš labai dalyvauju. Renkuosi tokius Šiaulių rūselius, tokius partnerius ir gyvenu.
Tikiu, kad mąstantis žmogus buvo ir tarp žiūrovų.
— Ką jums reiškia kultūros milijonų švaistymai, kultūros žmonių rietynės dėl pinigų?
— Man tai absoliučiai nerūpi. Aš esu išmokytas neskaičiuoti svetimų pinigų.
Kalbėjosi Rita ŽADEIKYTĖ
MĄSTYTOJAS: Rolandas Rastauskas Šiauliams atvėrė naują kultūros erdvę ir tikisi, kad Šiauliuose išaugs daugiau mąstytojų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TRUMPAS DOSJĖ
Rolandas Rastauskas (gimė 1954 metais) — poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas. Baigė anglistiką Vilniaus universitete. Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose. Klaipėdos universiteto docentas. Daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, meno festivalių konsultantas. Debiutavo eilėraščių knyga “Albumas“ (1987). Išleido dar kelias poezijos knygas, parašė pjesių ir scenarijų dramos teatrams, išleido esė ir pjesių rinkinių.
2001 metais R. Rastauskui paskirta Kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką, 2006-aisiais — Ievos Simonaitytės premija bei Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už geriausią 2005-ųjų metų knygą „Kitas pasaulis“.
Verčia iš rusų, lenkų, slovėnų ir anglų kalbų. Jo paties tekstai versti į anglų, lenkų, rusų, baltarusių, slovėnų, švedų ir kitas kalbas.
Gyvena Palangoje.