Naujausios
Poetė dalį vaikiškų knygų slėptų nuo vaikų
Garliavoje gyvenanti poetė Zita Gaižauskaitė Šiauliuose dažnas svečias. Poetė į vaiko širdį eilėraščiais beldžiasi važinėdama po Lietuvą. Gyvą bendravimą su mažaisiais skaitytojais ji vadina maloniu egzaminu. Vartydama gausią vaikams skirtą literatūrą, poetė pripažįsta: daugumą knygų nuo vaikų reikėtų slėpti.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Pusvalandis eilėraščių
Susitikimai su poete primena trumpus ir nuoširdžius vaidinimus, kurio veikėjais tampa visi vaikai.
Kiekvienas jos deklamuojamas eilėraštis yra atskiro pokalbio tema apie gėrį, grožį, gamtą. Poetė eilėmis pasakoja ir apie savo kelionės nuotykius, kuriuos patyrė važiuodama į svečius.
Deklamuodama eiles, poetė vaikus skatina atspėti, kokį eilėraščio žodį eilutėje ji nutyli? Kadangi ji kuria trumpą, klasikinį, sklandžiai surimuotą eilėraštį, vaikams ši užduotis nėra sunki.
Z. Gaižauskaitė susitikimuose vaikų klausia, kokius poetus jie žino ir deklamuoja kolegų eiles. Kiekvieną kartą prašo mylėti knygeles, paklausia, ar vaikai žino, kodėl knygelės verkia? Vaikai žino: kai jas plėšo, neskaito, išmeta.
— Kai grįšite, paimkite knygelę, kurios niekas neskaito. Joje nėra raidžių — neskaitoma knygelė pilna ašarėlių. Priglauskite knygelę prie širdies ir ašarėlės išdžius, — Šiaulių vaikų lopšelio darželio „Kulverstukas“ vaikams kalbėjo poetė.
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje lapkričio 16-ąją vykęs susitikimas poetei tądien buvo trečias.
Į susitikimus poetė atvažiuoja su savo knygelėmis. Kiekviena nupirkta yra atlygis už kelionę — pas vaikus poetė važiuoja iš savo pinigų. Skirtingai nei kai kurie kiti autoriai, Z. Gaižauskaitė už savo apsilankymus honorarų neprašo.
— Tokie susitikimai man labai reikalingi. Rašai, rašai ir susimąstai — vaikai auga, keičiasi, reikia pasitikrinti, ar galiu dar rašyti, o gal jau viskas? — sakė poetė.
Vaikai, kaip basi angelai
Z. Gaižauskaitė yra išleidusi per dvidešimt knygelių vaikams. Poetė rašo ir suaugusiems, bet tada, sako, dirba darbą ir tiek.
„Kai rašau suaugusiems, žodžiai eina kaip per šiaudus. Kai rašau vaikams, atrodo, kad basas angelas vaikšto po širdį, — prisipažino Z. Gaižauskaitė.
— Kritikai yra priekaištavę, kad eiliuojate vienodai, taisyklingai. Kas pasakys, ko vaikui labiau reikia — klasikinio, taisyklingo eiliavimo ar modernios minties šuolio?
— Reikia šilumos. Kad iš eilėraščio sklistų gerumas, o ne agresija. Man kartais primena, kad reikėtų kažkokio užtaiso. Sakau: palaukit, jeigu yra geras žodis, tegul jis šildo, tik nežeidžia.
Rašau patiems mažiausiems, kurie pradeda pažintį su knyga ir noriu, kad jie taisyklingai pasakytų žodį. Jei norime, kad augtų gražus žmogus, pirmiausiai jis turi girdėti taisyklingą, o ne bet kaip sukirčiuotą, suveltą žodį. Padėkime vaikui pasirinkti paklodami šviesų ir švarų takelį.
— Kokia situacija vaikų literatūroje? Žinovai pastebėjo, jog prieš porą metų vaikiškų knygų pasipylė kaip iš gausybės rago.
— Jas išleisti nėra sudėtinga ir prieš keletą metų vaikams rašė daug vyresniojo amžiaus žmonių. Mokytojai, išėję į pensiją, seneliai — anūkams. Paskaičiusi pagalvodavau: daugumą knygų nuo vaikų reikia slėpti — jose yra pagiežos, didaktikos.
— Kokių knygų vaikams reikia?
— Kurios pritrauktų gerąja prasme. Nes kompiuteris tampa magnetas, kuris vaiką įsiurbia, ten jis randa viską, ko reikia ir ko nereikia.
— Vaikų literatūra populiari darželiuose. Kiek jos yra mokyklose?
— Yra pradinėse klasėse, o paskui nesistemingai, gal primesta kažkaip? Man baisu, kai išprievartaujamos pasakos. Gražiausi kūriniai ištrumpinami, interpretuojami ir, pavyzdžiui, „Raudonkepuraitėje“ tetos išteka už medžiotojų ir panašiai.
— Vaikai žino poetų pavardes, šiame susitikime paklausti minėjo Janiną Degutytę, Ramutę Skučaitę, prisiminė Maironį. Ar mokytojai žino vaikų literatūros klasikus?
— Kartą mokykloje apie Anzelmą Matutį kalbėjau, vaikai daug apie jį klausinėjo. Ir viena mokytoja paklausė, kaip jį dabar pasikviesti į mokyklą? Atsakiau: deja, jūs pas jį jau nueisite, jis niekada nebeateis...
POETĖ: Zita Gaižauskaitė susitikimuose su vaikais primena gerą, į svečius atskubėjusią močiutę, kurios lauknešėlis yra knygos.
Jono TAMULIO nuotr.