Naujausios
Nejaugi kelionę pėsčiomis per Lietuvą galima vadinti romantiška? Braidyti po žvyrkelių dulkes? Baidyti uodus? Vaikytis šunis? Išgirdusi abejonę žurnalistė Jurgita Lieponė tik juokiasi, purto galvą ir taip pat užduoda klausimą: ar gali būti kas romantiškiau nei atradimai ten, kur jų nė nesitikėjai? Įspūdžiais iš „Camino Lituano“ piligriminio kelio ji dalijosi socialiniuose tinkluose, kol sulaukė BALTO leidybos namų pasiūlymo plačiau aprašyti savo patirtis.
Knygos puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: Jurgita, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.
– Jurgita, kaip taip nutiko, kad prie garbingos misijos – išrinkti knygai pavadinimą, prisidėjo būtent Joniškio rajono žmonės?
– Su Joniškio rajonu išties susiję nemažai istorijų, bet visų pirma – knygos pavadinimas. Juk žodis „pingvinai“, kaip piligrimų sinonimas, ir atsidaro Joniškio rajone.
Vieno kaimo gyventojai niekaip neįsiminė žodžio „piligrimai“. „Pilnas kaimas pingvinų“, – sakydavo jie. Tą istoriją papasakojusi Meilė, Jakiškių dvaro šeimininkė, pastebėjo: „Bet juk tikrai jūs krypuojat kaip pingvinai, pavargusiomis kojomis.“
– Papasakok, koks tas Joniškio rajonas Tavo akimis, keliavusios mūsų vieškeliais pėsčiomis?
– Joniškio rajonas man – tai Jakiškių dvaras ir nuostabi jo šeimininkė Meilė, kurios istorija ir stebina, ir juokina. Be to, Meilė yra nuostabi pasakotoja. Tad knygoje pasakoju ir jos, o taip pat Jakiškių dvaro istoriją.
Tada – pats Joniškis ir Neringos Virtienių restoranas. Labai graži istorija, kaip ji ėmėsi verslo gimtajame Joniškyje, o aš dabar jau žinau, kuo skiriasi virtienis nuo koldūno. Visiems sakau – jei būsite Joniškyje, būtina užsukti į Neringos virtienių pasaulį.
Dar viena vieta – „Saulėtų naktų“ kempingas, kuris man yra visiškai paralelinė realybė. Su Sauliumi ir Kamile buvau susipažinusi jau anksčiau, kai kartu su „Camino Lituano“ bendruomene Joniškio rajone atnaujinome kelio žymėjimą.
Šį kartą, kartu su draugais eidami nuo Žagarės, žinoma nakvojome pas juos. „Saulėtųjų naktų“ sodyba ‒ tai ne tik lova ar čiužinys didžiulėje palėpėje po dienos ėjimo pavargusiam piligrimui. Tai ir erdvus senų obelų sodas, tai pavėsinės jaukiems pokalbiams, tai Saulės ir Mėnulio scenos, sūpynės, hamakai, daug senoviškų rakandų, meno instaliacijų.
– Jums taip patiko, kad net išsinešėte ten susapnuotą keistą sapną...
– Įdomus momentas: aš kažkodėl įsiminiau keistą sapną, susapnuotą būtent ten, „Saulėtose naktyse“. Tarsi einu bordiūru, staiga jis ima kilti, o tu virsti juodvarniu ir kyli aukštyn, lengvai atsiplėšdamas nuo kelio. Tada iš aukštai pasigirsta balsas: jo, čia jie eina nuo Žagarės.
Kai atsisveikinome su Sauliumi ir Kamile, man kažkodėl atrodė, kad palieku ilgesį. Palieku obuolių kvapą. Nerūpestingumą, spalvas, paprastumą ir žinojimą, kad čia visada viskas būna gerai.
– Sakėte, kad dar viena ypatinga vieta – Stupurų kaimas...
– O taip. Čia irgi lankiausi jau ne pirmą kartą. Stupurai man atrodo toks mažas kaimas, kaip kokia milžino kišenė, bet čia gyvena tokie dideli savo širdimi ir svetingumu žmonės. Jie nuostabūs. Sunku pasakyti, kodėl žmonės yra tokie. Matyt, gerumas nuo Dievo.
Bendruomenės namuose mus priėmė Lina, Žydrūnė, Regina, Jolanta. Jos, kiek supratau, vienos aktyviausių bendruomenėje. Papasakojo apie bendruomenę, privaišino ir dar lauktuvių į kelią įdėjo. Stupurai – vienas iš tų gerųjų pavyzdžių, kokios turėtų ar galėtų būti kaimų bendruomenės ir kokia jėga yra žmonių bendrystė.
Bendruomenės namai apskritai ypatinga vieta. Labai universali. Kai reikia – čia švenčiamos šventės, o kai miršta žmogus – dažnai iš čia išlydimas į paskutinę kelionę, ypač tuose kaimuose, kur nėra šarvojimo salių. Matyt, išvydusius kažkieno iš mūsų nustebusias akis moterys pasakė labai gražią frazę, kurią iki šiol prisimenu: juk tos pačios akys ir liūdi, ir juokiasi.
– Sakai, kad kelias yra psichologas, kunigas ir gydytojas. Paaiškink plačiau.
– Nėra mitas, kad einant išsivalo mintys. Eidama aš ilsiuosi, nors, tiesą sakant, kartais nuovargis būna toks didelis, kad pati sau galvoji: kad dar gyvenime kur nors eičiau. Bet fizinis, išorinis nuovargis irgi yra tam tikra poilsio forma. Turbūt dažniausiai tai nutinka, kai eini vienas. Aplinkui tave – tik kelias ir tyla. Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo buvusius poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių dienos rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti. Pagaliau – sugrįžta daugybė prisiminimų. Kai einame su draugais juk irgi kalbamės – nuo paprasčiausių iki giliausių dalykų. Tiek laiko pokalbiams kasdienybėje irgi paprastai neturime. Kelyje viskam yra laiko – ir pokalbiams, ir mintims.
– Koks pagrindinis knygos tikslas?
– Svarbiausia buvo papasakoti kelyje gyvenančias istorijas. Bet aš manau, kad eidamas bet kur atrasi ir žmonių, ir istorijų – jei tik nori jas girdėti, pažinti. Įdomių žmonių yra daug, ne tik kelyje ar prie kelio. Taip pat kita mano skleidžiama žinia ta, kad kiekvienas turime priežastį eiti. Nebūtini kokie nors kertiniai gyvenimo sprendimai, gal labiau laikas, kai turim apmąstyti, ką gyvenime veikiam ir ar tikrai norim tai veikti. Bet žinau istorijų, kai į kelią žmonės išties atsineša dideles problemas. Tarkime, išeina sužinoję, kad susirgo onkologine liga. Bet išeiti į kelią galima ir su mažesnėmis problemomis ar lengvesnėmis mintimis. Kartais gal tik pravėdinti galvą, persikrauti. Eiti tada, kai negali, kai bijai, kai nežinai. Žinau, kad yra žmonių, kurie norėtų eiti, bet bijo ar nedrįsta. Galbūt knyga juos padrąsins?