Naujausios
Gruodžio 30 dieną minimos140-osios žymaus Lietuvos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjo, teisininko, publicisto, kraštotyrininko, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio globėjo Pelikso Bugailiškio gimimo metinės.
Dažno senojo „Aušros“ muziejaus leidinio viršelio vidinėje pusėje matyti įklijuotas P. Bugailiškio ekslibrisas, vaizduojantis atverstos knygos fone ariantį artoją. Šiauliečio dailininko Jeronimo Kmieliausko sukurtą ekslibrisą „Aušros“ muziejininkai P. Bugailiškiui padovanojo 1963 metais jo 80-ojo jubiliejaus proga.
P. Bugailiškis gimė 1883 metų gruodžio 30 dieną Juodžiūnų kaime, Kupiškio valsčiuje. 1902 metais baigė Liepojos gimnaziją, 1909 metais – Peterburgo universitetą, tapdamas teisininku. 1904 metais redagavo pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį „Lietuvių laikraštis“, 1907–1909 metais buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys, bendradarbiavo laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“.
Nuo 1909 metų dirbo teisininku Šiauliuose, o 1915–1917 metais, gyvendamas Vilniuje, dirbo banke, bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos aide“ ir „Darbo balse“. 1917 metų rugsėjo mėnesį atstovavo Šiaulių apygardai Lietuvių konferencijoje Vilniuje – buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą, rūpinosi konferencijos protokolais, juos išspausdinęs, išdalydavo dalyviams, kad naujausios žinios kuo greičiau pasiektų atokiausius Lietuvos kampelius.
Plačiajai visuomenei mažiausiai yra žinoma apie P. Bugailiškio, kaip teisininko, darbą. O šioje srityje, kuri buvo jo pragyvenimo šaltinis, nuveikta daug. 1918 metų gruodžio 10 dieną įsteigus Šiaulių I taikos teisėjo nuovadą (taip buvo vadinamas teismas), pirmuoju taikos teisėju buvo paskirtas P. Bugailiškis, taip tapęs ir pirmuoju taikos teisėju nepriklausomoje Lietuvoje.
1922 metų liepos 1 dieną jis buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo teisėju ir teismo pirmininko padėjėju, 1923 metų spalio 23 dieną – Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku ir civilinių bylų skyriaus pirmininku. 1939 metais P. Bugailiškis tampa ir pirmuoju Vilniaus apygardos teismo pirmininku, o teisininko karjerą baigia 1941–1944 metais vėl dirbdamas Šiaulių apygardos teismo pirmininku.
2016 metais viena iš Šiaulių apygardos teismo posėdžių salių buvo pavadinta Pelikso Bugailiškio vardu – tai vienintelė teisėjo vardu pavadinta teismų salė Lietuvoje.
Visas geriausias savo charakterio ir dvasios savybes, organizacinius sugebėjimus P. Bugailiškis atidavė kraštotyrai, muziejininkystei. Pats teigė: „Kraštotyra ir muziejininkystė iš pomėgio tapo mano pašaukimu.“ 1923 metų kovo 11-ąją P. Bugailiškio iniciatyva įsteigiamas Šiaulių „Aušros“ muziejus, o 1927 metų gegužės 15 dieną – Šiaulių kraštotyros draugija, iš apskrities savivaldybės kuriam laikui perėmusi ir „Aušros“ muziejų.
Talkinant padėjėjams, P. Bugailiškis rengė anketas, kraštotyros ekspedicijas, rinko praeities relikvijas. Per keliolika įtempto ir darnaus darbo metų „Aušros“ muziejus tapo didžiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje, o ekspedicijų metu surinktas etnografinis archyvas 2006 metais buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
1930–1938 metais P. Bugailiškio iniciatyva leisti jo paties redaguoti leidiniai „Šiaulių metraštis“ (išėjo 5 knygos), kuriuose skelbta informacinė-statistinė, istorinė, kraštotyrinė, etnografinė medžiaga. 1934–1944 metais Šiauliuose buvo leidžiamas pirmasis Lietuvoje kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“ (ats. redaktorius P. Bugailiškis).
1940 metų rugsėjo 5 dieną P. Bugailiškis paskirtas „Aušros“ muziejaus globėju. 1941 metų gegužės mėnesį, jau dirbdamas Lietuvos TSR mokslų akademijos Etnologijos instituto direktoriumi, vadovavo „Aušros“ muziejaus perdavimui LTSR mokslų akademijai, 1943 metais organizavo muziejaus eksponatų evakuaciją ir slėpimą.
P. Bugailiškis buvo tvirtos moralės, teisingumo jausmu vadovavęsis žmogus. Už įvairius pasisakymus sovietinės valdžios tardytas dar 1945 metais, o 1953 metų kovo 2 dieną suimtas ir tris mėnesius kalintas Vilniaus saugumo rūsiuose bei Lukiškių kalėjime. Nuteistas už 1938 metais „Šiaulių metraštyje“ spausdintą miesto istorinę apžvalgą, kurioje aprašė 1919–1920 metų bolševikinės Rusijos veiksmus Lietuvos teritorijoje. Paskirta bausmė – penkeri metai sunkiųjų darbų kalėjimo – dėl amnestijos neįvykdyta.
P. Bugailiškis – ne tik muziejininkas praktikas, jis vienas pirmųjų Lietuvoje gvildeno teorinius muziejininkystės, kultūros paminklų apsaugos klausimus, į muziejininkystės ir paminklų apsaugos darbą stengėsi įtraukti krašto šviesuomenę, jaunimą ir mokytojus. Jo pastangomis Šiauliai buvo tapę vienu iš tarpukario Lietuvos muziejininkystės centrų.
P. Bugailiškis mirė 1965 metų spalio 27 dieną, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1994 metais Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido P. Bugailiškio atsiminimus „Gyvenimo vieškeliais“, o 1998 metais įsteigė Pelikso Bugailiškio premiją, kuri skiriama už muziejininkystės, kraštotyros darbus. „Aušros“ muziejaus iniciatyva viena Šiaulių miesto gatvių yra pavadinta Pelikso Bugailiškio vardu.
***
P. Bugailiškio sveikinimas „Aušros“ muziejininkams ir kraštotyrininkams Naujųjų, 1963-iųjų metų proga:
„Mano sveikinimai ir linkėjimai Naujųjų metų proga, kad mūsų kieta, vis dar susmegusi ir neretai įšalusi dirva būtų rūpestingai ir sėkmingai plėšiama ir purenama, kad ji vis geriau ir geriau derėtų ir gražesnių vaisių turėtų.
Vilnius
1962. XII Peliksas Bugailiškis“
