Naujausios
Liudija apie sudėtingą laikotarpį
Tarpukario teisininkui ir kraštotyrininkui Peliksui Bugailiškiui priklausiusių namų sode pristatyti tradicinio Šiaulių Monmartro plenero darbai. Jų eksponuota daugiau nei trys dešimtys – vieni pakabinti ant galerijos pastato sienos, kiti įtaisyti ant medinių stovų.
Šiaulių dailės mokykloje nuo trečiadienio iki penktadienio plušėję 16 dailininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Nyderlandų nutapė po du tris darbus. Vieni autoriai į plenero temą „Geltona ir...“ žvelgė tiesiogiai, kiti šią spalvą rinkosi atskleisti per kitas. Kūrinių kompozicijos įvairios – yra peizažų, natiurmortų, portretų.
Dailėtyrininkė Danutė Zovienė sako, kad šiųmetinio plenero dalyviai sužibėjo. Anot jos, menininkai dėmesingai „gaudė“ motyvus – ar tai būtų aktorių Monikos Šaltytės ir Juozo Bindoko per festivalio atidarymą rankose laikytos saulėgrąžos, ar diskusijos apie „Laiptuose“ eksponuojamus žydų kilmės ukrainiečių dailininko Matvei Vaisberg darbus, ar festivalio koncertai, išvykos.
Antra vertus, pasak D. Zovienės, kiekvienas dailininkas į plenerą atvyko jau kaip susiformavęs kūrėjas, turįs individualų raiškos braižą.
„Nereiktų manyti, kad aplinka arba užduotas spalvos kodas kardinaliai pakeistų autoriaus meninio ieškojimo kryptį“, – sako dailėtyrininkė.
„Per patį pandemijos bumą sukurti darbai, manyčiau, – unikalus dalykas, vertas uždokumentavimo, įrašymo į gyvenimo istoriją“, – plenero tapybos darbus įvertina festivalio sumanytoja, „Laiptų galerijos“ vadovė Janina Ališauskienė.
Katedra – lyg pieštukas
Šiaulių Monmartro plenere šiais metais pirmąkart dalyvavo vilnietė dailininkė Jūratė Mykolaitytė. Menininkė retai dalyvauja tokiuose renginiuose – tikina greitai, per dvi tris dienas, kurti negalinti.
Ją atvažiuoti paskatino jau nekart į Šiaulius atvykstanti dailėtyrininkė D. Zovienė – dailininkės bendrakursė ir geriausia draugė.
„Ji sako „važiuojam“, ir aš pagalvojau, kodėl ne? Tuo labiau aplinkui korona, ką mes galim prarasti? Nėra ko prarasti“, – šypsosi J. Mykolaitytė.
Dar vienas, nors ir mažas, argumentas, paskatinęs dalyvauti Šiaulių Monmartre, buvo ir festivalio uždarymo renginys Joniškyje. Šiame mieste menininkė pasakojo praleidusi visas vaikystės vasaras – todėl įdomu pamatyti miestą vėl.
„Negali visą gyvenimą sėdėt dirbtuvėj, reikia išlįsti, kvėptelėti oro – šiuo atveju Šiaulių“, – apibendrina savo sprendimą J. Mykolaitytė.
Ar plenero tema leido atsiskleisti kūrybiškumui?
„Man šiaip geltona spalva patinka, bet iš tikrųjų praklausiau, kai man pasakė. Aš susikoncentravau į žodį „ir“, – apie plenero temą juokauja J. Mykolaitytė. Todėl savo darbuose šią spalvą ne visada naudojo kaip pagrindinę.
Visuose menininkės darbuose vyrauja architektūriniai motyvai – vienas ar keliolika pastatų. Pirmajame – „Kelionėje“ – turbūt ryškiausiai menininkė atsižvelgia į plenero padiktuotą temą. „Vakare“ dominuoja mėlyna spalva, o geltoniems atspalviams vietos atsirado tik ties centre vaizduojamo kampinio istoristinio pastato pirmuoju aukštu.
J. Mykolaitytė nuveda ir prie trečiojo darbo – „Laiško iš Šiaulių“. Geltonos spalvos čia nepamatysime, tačiau vienas garsiausių miesto simbolių – Šiaulių katedra – vaizduojamas neįprastai: tarsi pieštukas, danguje raižantis tekstą.
Įkvėpė kaukėti žmonės
Į „Šiaulių Monmartro respubliką“ sugrįžta ir ilgamečiai dalyviai. Pavyzdžiui, iš Liepojos Aldis Kļaviņš į festivalį atvyksta, kaip pats teigia, jau daugiau nei 10 metų. Paklaustas, kodėl, su šypsena atsako lakoniškai: „Kviečia.“
Plenero pradžia menininkui buvo miglota. Svečias svarstė, kaip įgyvendinti plenero temą: ar tapyti teptuku, o gal ant drobės tiesiog išlieti dažus? Išbandė ir pastarąjį metodą, tačiau netrukus atėjo konkreti idėja. Menininkas vis dėlto pripažino, kad geltona nėra mėgstamiausia jo spalva.
„Tai buvo papildomas uždavinys – kaip nors prijaukinti geltoną spalvą kaip dominantę“, – sako A. Kļaviņš ir priduria, kad po plenero šią spalvą labiau pamėgęs.
Kūrėjas teigia, kad jam labiausiai įdomus yra portreto žanras. Tokį įgyvendino geltonajame Šiaulių Monmartre – nutapė dviejų portretų ciklą „Antonius ir Kleopatra“. Abu veidai uždengti medicininėmis kaukėmis ir neatsitiktinai: pirmąją festivalio dieną su kolegėmis iš Latvijos Kļaviņš lankėsi viename iš Šiaulių prekybos centrų. Jį šokiravo pamatyti vaizdai – laikydamiesi reikalavimų visi žmonės vaikščioja su kaukėmis.
„Aš veidų nematau – tik akis. Tai išsigandusios, tai piktos, tai besijuokiančios – tik akys. Nėra veido, nėra portreto“, – įspūdžiais dalijasi A. Kļaviņš.
Tokia situacija susisiejo su Viljamo Šekspyro tragedija „Antonijus ir Kleopatra“, nors ir vaizduojami veidai išgalvoti, neturi nuorodų į konkrečią asmenybę. A. Kļaviņš sako mėgstąs kurti naujus veidus savo portretuose.
Ne tik pleneras
Festivalio metu Šiauliuose vyko ir Valstybinio Vilniaus kvarteto, Glebo Pyšniako, Dalios Dėdinskaitės bei Simonos Zajančauskaitės terceto, solisto Liudo Mikalausko koncertai, meniniai šviesų performansai.
Festivalio geografija apėmė ir Pakruojį, kur surengta dailininkų išvyka. Kelmėje eksponuotos garsaus rašytojo Icchoko Mero dukros Miriam Meras litografijos, grojo Čiurlionio kvartetas. Joniškyje festivalis uždarytas pristatant vilnietės menininkės Nonos Zavadskienės tapybos darbų parodą ir klausantis ansamblio „Quorum“ koncerto.
Festivalyje didelis dėmesys skirtas žydiškam akcentui – atidaryme įvyko žydų kilmės ukrainiečių menininko M. Vaisberg ciklo „Svetimi namai“ pasaulinė premjera.
Ciklą įkvėpė Žagarėje išlikę senieji namai, kuriuose iki nacistinės okupacijos gyveno žydų amatininkai, prekeiviai, gydytojai. Būtent šiame mieste 1941 metais buvo sušaudyti žydai, gyvenę Žagarėje ir aplinkinėse vietovėse. Jų vietą ištuštėjusiuose pastatuose užėmė kiti – svetimi – žmonės.
Tikėtasi, kad M. Vaisberg atvyks į Šiaulius, tačiau dėl pandemijos planai žlugo. Padedant Užsienio reikalų ministerijai, į „Laiptus“ atvyko jo darbai.
„Kovo šešioliktąją, paskelbus karantiną, buvo net tokių minčių, kad neturėsim Monmartro. Paskui vis vien galvojom, kad reikia dirbt. Ir per visą karantiną darbavomės, kvietėm, kalbėjom, kas bus, jeigu bus, ir situacija keitėsi kiekvieną mėnesį, – sako J. Ališauskienė. – Paskelbus karantino pabaigą jau kaip ir buvo atokvėpis, bet tas atokvėpis – gilus ir skausmingas.“
„Šiaulių Monmartro respublika“ gyvuoja nuo 2003-iųjų. Praeitąmet festivalis pripažintas miesto reprezentaciniu renginiu.
