Parodoje – senieji kalėdiniai Amerikos atvirukai

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Tokie kalėdiniai atvirukai, gauti prieš 50–60 metų, atrodė nepaprasto grožio kūriniai
Žagarės klebonijos languose nuo gruodžio 15 iki sausio 6 dienos eksponuojama išskirtinė Žagarės gimnazijos mokytojos Almos Kančelskienės išsaugotų kalėdinių ir naujametinių atvirukų, dar po Antrojo Pasaulinio karo emigravusių giminaičių siųstų iš anuomet nepasiekiamo Vakarų pasaulio, paroda. Tarp šių meniškų, kelių dešimtmečių praeitimi dvelkiančių paveikslėlių su šeimai brangiais užrašais yra ir keletas jau šių laikų atvirukų, taip pat atsiųstų iš užsienio.

 

Apie 80 atvirukų languose

Klebonijos languose pakabinta apie 80 kalėdinių, naujametinių atvirukų, tarp kurių įsikomponavęs ir vienas kitas su velykiniu vaizdeliu ar užrašu.Tarp jų – daug religinės tematikos, su Švč. Mergele Marija, sūpuojančia kūdikį ant rankų, su visa Šventąja šeimyna, keliaujančia kupranugariais arba nurimusia prakartėlėje, trimis karaliais, bažnyčiomis, kiti – su gamtos vaizdais, jau primirštomis sniego pusnimis, apklojusiomis sodybas, eglutes, miško gyvūnais, paukšteliais, linksmais, žaismingais Kalėdų seneliais, treti – su kompozicijomis iš eglių šakų, kaspinų, varpelių, degančių žvakių...

Viskas taip pažįstama, žvelgiant iš laiko perspektyvos, nes dabar ir pas mus prekybos centruose, knygynuose, pašto skyriuose ar ekskliuzyvinėse meno parduotuvėlėse galima įsigyti tokių pat spalvingų, blizgančių, įvairių stilių atvirukų.

Tačiau anuomet, prieš 50–60 ar net daugiau metų gauti panašų spalvingą vaizdelį, pranašaujantį apie artėjančias metų šventes, buvo kažkas neįtikėtino. Tik vėliau jau radosi taip pat spalvoti, ryškūs naujametiniai atvirukai, tačiau kalėdinių niekur negalėjai gauti, nes tokia šventė sovietiniais metais buvo nepripažįstama. Jų paprastesnių išleisdavo nebent pogrindyje.

Kaip dovana ar saldainis

„Mūsų giminėms į JAV, Kanadą, kur po Antrojo Pasaulinio karo emigravo mamos broliai, siųsdavome nespalvotus atvirukus. Dar svainis Stasys Tarasevičius, pagal profesiją – fizikas, bet mėgstantis fotografiją, padarydavo kokių juodai baltų nuotraukų su žiemos vaizdais iš apylinkių. Aš tuomet galvodavau, kokius negražius atvirukus siunčiame. Bet gyvenant užsienyje turbūt artimiesiems malonu gauti savo kraštą, gimtas apylinkes primenančių vaizdų. Prieš dvejus metus viešėjau JAV ir kaip buvo gera pamatyti, kad jie visus laiškus išsaugoję. Dabar norėčiau, kad man tuos nespalvotus atvirukus grąžintų, teta, kuriai jie adresuoti, jau mirusi, – pasakoja Alma Kančelskienė ir priduria: – man, anuomet vaikui, tie kalėdiniai, naujametiniai atvirukai būdavo kaip didžiulė šventė, kaip dovana ar koks ypatingas saldainis. Juos visaip dėliodavau, žaisdavau. Man, jauniausiai septynių vaikų šeimoje, ta atvirukų kolekcija ir atiteko. Tad po daugelio metų jau ja gėrėdavosi ir žaisdavo mano pačios vaikai. Dabar iš dukrų, gyvenančių Anglijoje, irgi gaunu kalėdinių atvirukų. Ir dar viena buvusi mokinė Gražina Krištopaitytė kasmet iš Airijos įprastą popierinį sveikinimo laišką atsiunčia.“

Su senais, nostalgija dvelkiančiais atvirukais susiję daug šiltų prisiminimų, o su kai kuriais – ir netikėtų istorijų.

Štai vienas atvirukas, – mokytoja jau nepamena, kuris, – savyje slėpė tikrą turtą, 20 kanadietiškų dolerių kupiūrą. Anuomet visi siunčiami iš Vakarų laiškai buvo tikrinami, tad net neįtikėtina, kad sovietiniams tikrintojams pinigai nepateko į rankas. Buvo jie įkišti dvigubo atviruko viduje taip išmoningai, kad net patys gavėjai iš karto nepastebėjo: perskaitė šiltus sveikinimus, pavartė, paveikslėliu pasidžiaugė, prie šventinės eglutės padėjo. O vėliau atvirukas nugulė tarp kitų mokytojos Almos saugomame rinkinyje. Bet kartą dar jos pačios nedideli vaikai, tiksliau – dukra Agnė – atrado ir atlėkė pas mamą, kupiūrą iškėlusi. O buvo kaip tik sudėtingas laikas, vieni pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų, kada ir pedagogų algoms lėšų trūko. Tad tuos dolerius, kurie atviruke buvo išgulėję gal 20 metų, šeima iškeitė.

O dar vienas atvirukas, kuriame pavizduota Šventoji šeimyna bažnyčios bokštų fone, iš tiesų yra vieno žinomiausių Kanados lietuvių išeivio grafiko, pedagogo Telesforo Valiaus darbo reprodukcija.

T. Valius nuo 1949 metų gyveno Kanadoje, kur sulaukė menininkų pasaulio pripažinimo. Jis buvo išrinktas daugelio Kanados meno draugijų nariu, 1967 metais apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu už įnašą į šios šalies kultūrą.

Dailininkas sukūrė medžio raižinių, litografijų, ofortų, monotipijų, piešinių, skulptūrų, nutapė paveikslų, iliustravo ir apipavidalino apie 70 knygų.

Iš stalčiaus – į parodą

Mokytoja sako pastaraisiais metais sukauptus atvirukus primiršo. Tačiau, kai Žagarės klebonas Andrius Valčiukas artėjant šventėms pakvietė į pasitarimą (pedagogė priklauso bažnyčios pastoracinei tarybai), juos vėl ištraukė ir keletą atsinešė parodyti.

„Kadangi dalyvavo Kultūros namų direktorė Aida Visockienė, maniau, kad ji galėtų kokiai kompozicijai pritaikyti, juolab kad ant kai kurių atvirukų, matyt, leistų lietuvių spaustuvėse, atspausdinta po keletą lietuvių poetų, tarp jų visiems žinomų Bernardo Brazdžionio, Putino, nelabai girdėtų K. Grigaitytės, P. Imsrio ir kitų kūrybos posmų. Jie turbūt visai tiktų tradiciniam kūčių vakaro vaidinimui. Tačiau šie metai kitokie, vaidinimo nebus, tad aš jau susiruošiau atvirukus nešti atgal namo. O tada klebonas ir pasiūlė daryti parodą. Į talką pasikvietėme tautodailininkę Aušrą Petrauskienę, kuri atvirukus tinkamai pakabino“, – netikėtai gimusį parodos sumanymą atskleidė A. Kančelskienė.