Naujausios
Sausio 10 dieną 17 valandą Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje bus pristatyta grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) kūrinių paroda „Sugrįžimas namo“.
Renginyje bus pasirašytas ir dalies jos darbų, publikacijų dovanojimo aktas su dailininkės kūrybinio palikimo ir autorinių turtinių teisių saugotojais kuršėniškiais Regina Noreikaite-Norvaišiene ir jos vyru Ignu Norvaiša.
Gausų E. Kairiūkštytės kūrybinį palikimą sudaro estampai, apie 11 000 didžiaformačių piešinių, eskizų ir t. t., priklausančių šalies dailės aukso fondui. Daug jos darbų turi didieji šalies muziejai, o nuo šiol menininkės paveldo dalis atguls ir Kuršėnuose.
E. Kairiūkštytės kūryba – linoraižinių ciklai ir savarankiškos kompozicijos, kuriose pastebima tiek senųjų civilizacijų, tiek modernisto Pablo Pikaso, tiek lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus įtaka. Ir spalvoti, ir nespalvoti grafikės darbai – ekspresyvūs, meistriškai įtaigūs. Po jos mirties dirbtuvėje išliko milžiniški piešiniai, ritiniai, monumentalumu prilygstantys freskoms ar vitražams.
Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, E. Kairiūkštytė – viena žymiausių XX amžiaus antrosios pusės dailininkių, visada siekusi sukurti autentišką meninę viziją, iš kurios būtų galima atskirti, kad tai būtent jos kūriniai. Gyvenime ir kūryboje ji išsiskyrė originaliomis kompozicijomis, prisotintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų.
Nedaug lietuvių grafikų gali pasigirti raižę portretus ir dar tokių mastelių... E. Kairiūkštytės fenomenalius dailininkės gebėjimus rodo ir kolegų liudijimai, kad savo didžiuosius linoraižinius ji kurdavo be parengiamojo piešinio, sukiodama linoleumą ir vis dėlto nenuklysdama nuo savo vizijos.
E. Kairiūkštytė savo gyvenimą paskyrė kūrybai, tarsi suprasdama, kad kūrybos vyksmui skirto brangaus laiko jai atseikėta labai nedaug. Pamestinukė, rasta Vilniuje su rašteliu, augo Kuršėnų vaikų namuose ir, nors visada ieškojo savo šaknų, taip jų ir nesurado.
Mergaitės gabumus pastebėjo vaikų namų auklėtojos. „Kai visi eidavo plauti indų, man leisdavo piešti“, – vėliau prisimins dailininkė, sakydama, kad ji pieštuką pradėjo laikyti rankose anksčiau, nei pradėjo vaikščioti.
Ilgus metus Kuršėnai jai buvo tarsi gimtinė, kur ji rasdavo meilę, užuojautą ir supratimą, čia draugių buvo laukiama kaip sava, nors po studijų Dailės institute ji vienatvę išgyveno Vilniuje. Atrodo, neturėjo nieko, kas būtų jai praskynęs kelią į žmones: nė vieno žinomo kraujo giminaičio, anaiptol neįspūdingos išvaizdos – mažutė, neprimatanti, mikčiojanti... Ir vis dėlto turėjo viską: pagarbą didžiuliams savo gabumams nuo vaikų namų iki aukštųjų dailės studijų ir parodų salių, pasiaukojamai ją globojusius mokytojus, ištikimų draugų, atstojusių artimiausius gimines.
Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje paroda „Sugrįžimas namo“ veiks iki sausio 30 dienos.