Naujausios
Dėstytojas skyrėsi iš kitų
Henrikas Mituzas, Lietuvos farmakologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gimė 1924 metų liepos 16 dieną Žagarėje, tad šiemet jam būtų sukakė šimtas metų. Mokslininkas šių dienų nebesulaukė, bet išėjo Anapilin garbaus amžiaus, gerokai perkopęs devynias dešimtis, 2018-aisiais.
Parodoje, kurią parengė ir atvežė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, gausu daug nuotraukų iš šeimos albumų. H. Mituzas – dar visai mažas su tėveliais, seserimi, vėliau – mokinys Žagarės gimnazijoje, Šiaulių I-ojoje berniukų gimnazijoje, studentas, dėstytojas. Pateikti nuotraukų aprašai, taip pat jo užrašų faksimilės, dokumentai.
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius dr. Tauras Mekas pasakojo, kad H. Mituzo asmeninė byla buvo archyve, o jo dukrą pavyko surasti gyvenančią Birštone, ir būtent ji pateikė daugumą fotografijų.
„Dėstytojas Henrikas Mituzas skyrėsi iš kitų, visada buvo pasitempęs, vaikščiodavo su berete. Ir nebuvo „kirvis“, kaip kai kurie kiti. Jis juokaudavo, kad negali farmacininkų „sukirsti“, nes paskui ateis į vaistinę Žaliakalnyje ir negaus jam reikalingų vaistų, – prisiminė T. Mekas. – Jo likimas nebuvo paprastas. 1943 metais H. Mituzas buvo paimtas į Reicho tarnybą ir išvežtas darbams į Vokietiją. 1944 metais jis su grupe pabėgo per Alpes iš Vokietijos į Jugoslaviją, kur su Broz Tito armija dalyvavo mūšiuose. Vėliau šis biografijos faktas jam visai nepadėjo. Nors iš pradžių J. Stalinas Broz Titą vertino, bet kai šis pabandė kurti „kapitalizmą su žmogišku veidu“, nuo jo nusigręžė.“
H. Mituzas yra paatviravęs, kad prieš vieną tokių mūšių Jugoslavijoje graikų šventikas pasiūlęs kariams prieiti išpažinties. Iš viso būrio ėjo tik jis ir dar vienas karys.
Atkakaliai ėjo mokslo keliu
T. Mekas pasakojo, kad H. Mituzo tėvas dirbo skerdykloje, o mama buvo talentinga siuvėja, tad labai gražiai rengdavosi, taip pat ji dalyvaudavo Žagarėje organizuotuose vaidinimuose, buvo saviveiklininkė.
Į mokslus Henriką Mituzą išleido tuo metu Žagarėje dirbęs kunigas Kazimieras Gedvila, pastebėjęs gabų jaunuolį. Baigęs gimnaziją jau po karo 1946-aisiais H. Mituzas įstojo į Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakultetą, studijavo ir baigė stomatologiją. 1950-1954 metais buvo Kauno sanitarijos švietimo namų Higienos muziejaus vadovas. Profesoriaus Vl. Lašo pakviestas pradėjo dirbti Fiziologijos katedroje, o 1956 metais perėjo į Farmakologijos katedrą.
1958 metais H. Mituzas apsigynė medicinos mokslų kandidato (dabar būtų – daktaro) disertaciją „Limfoidinių organų ekstraktų vaidmuo antikūnių susidarymui“.
1962-1964 metais jis – jau Farmakologijos katedros vedėjas. 1969 metais apsigynė biommedicinos mokslų daktaro (dabar – habilituotų mokslų daktaro) darbą „Eksperimentiniai duomenys apie tyrų reikšmę anafilaksijoje“. Nuo 1977 metų – profesorius.
H. Mituzas su bendraautoriais parašė daugiau kaip 20 knygų, tarp jų: vadovėlį „Farmakologija ir receptūra“ (1970 m.), vadovą „Farmakologija“ (1971 m), vadovėlį „Farmakologija“ (1983 m.), „Vaikų ligų gydymas antimikrobiniais preparatais“ (1983 m.), „Inkstų ir šlapimo takų gydymas vaistažolėmis bei jų preparatais“ (1990 m.), „Vaistažolių bei jų preparatų panaudojimas akušerijoje ir ginekologijoje“ (1992 m.).
Istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkė Lina Vaitekūnienė priminė, kad prieš dvejus metus Žagarėje įvyko renginys, skirtas iš Žagarės kilusiam Lietuvos provizoriui, Farmacijos muziejaus (dabar – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus) įkūrėjui Alfonsui Kaikariui. Jam atminti buvo skirta konferencija. Vėliau duomenys pildėsi, paaiškėjo ir stebino, kiek daug garsių žmonių, nusipelniusių medicinai, farmacijai, yra kilusių iš Žagarės. Ir norėjosi kuo daugiau apie juos sužinoti. Tai ir aukščiau minimas H. Mituzas, ir gydytojas, 1921 metų Žagarės miesto savivaldybės tarybos narys Mikalojus Kuprevičius (kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus senelis), ir žymūs oftalmologas Petras Avižonis, Žagarėje gyvenęs 1903–1910 metais, ir kt.
