Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose eksponuojama paroda „Tarpukario moters portretas“, skirta Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.
Jubiliejui skirta paroda atkuria S. Venclauskienės gyvenimo laikotarpį – pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tarpukario moters gyvenimas parodoje kuriamas iš daugybės istorinių detalių: pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, apie jų siekį šviestis ir lavintis, aptariamas moters statusas šeimoje, tarpukario moterų gyvenimo būdas, mados, laisvalaikis.
Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius.
Gegužės 29 dieną 17 valandą Venclauskių namuose tarpukario moters tema bus pratęsta dr. Ingridos Jakubavičienės paskaitoje „Modernėjanti lietuvių visuomenė per Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės biografinę prizmę“.
Paroda „Tarpukario moters portretas“ veiks iki spalio 20 dienos.
S. Venclauskienės 150-osios metinės bus minimos vasarą – ji gimusi 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose, bajorų Jakševičių šeimoje. Augo patriotiškoje aplinkoje. Abu tėvai dalyvavo 1863 m. sukilime. Stanislavos tėvas Jonas Jakševičius, tik laimingai susiklosčius aplinkybėms, išvengė mirties bausmės. Patriotiška veikla garsėjo ir Stanislavos mama Marija Rudavičiūtė.
Paaugusią vienintelę dukrą tėvai išleido mokytis į Rygą, mergaičių gimnaziją. Tuo metu Šiauliuose mergaičių gimnazijos dar nebuvo. Baigusi gimnaziją, bajoraitė pasirinko aktorystės meno mokslus. Per teatrinę veiklą Stanislava įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą. 1899 m. rugpjūtį Palangoje ji kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite rengė ir režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, jame Stanislava atliko ir pagrindinį vaidmenį.
1902 m. Stanislava susituokė su teisininku Kazimieru Venclauskiu (1880–1940), o 1903 m. šeima sulaukė pirmagimės Danutės (1903–1999).
Pirmojo pasaulinio karo metus S. Venclauskienė su dviem savo dukromis – Danute ir Gražbyle (1912–2017) – bei būreliu globotinių praleido pasitraukusi į Rusiją. Kazimieras buvo mobilizuotas.
Po karo sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius, S. Venclauskienė kūrė naują, prasmingą ir gražų gyvenimą ne tik sau, bet ir kitiems. Savo namais ji dalijosi su kitais, augindama našlaičius ir vaikus iš nepasiturinčių šeimų.
Neapleido ir kitų veiklų, tarpukariu ji – kultūrinių veiklų dalyvė, visuomenininkė, drąsiai įsitraukė ir į naują to meto moterims veiklą – politiką, buvo išrinkta į Šiaulių miesto tarybą.
Nacių okupacijos metus praleido Šiauliuose, gelbėjo žydus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. Stanislava ryžtasi pasitraukti iš Lietuvos. Kartu su dukra Danute ir keliais globotiniais kelerius metus praleidžia Vokietijos pabėgėlių stovyklose, kol emigruoja į JAV. Mirė 1958 m. Palaidota Voterberio lietuvių kapinėse.
