Naujausios
PAMINKLAS GIMTAJAI KAVARSKO TARMEI
Stasys TUMĖNAS
Kliše yra tapusi frazė, kad gydytojai gydo žmogaus kūną, o rašytojai, pedagogai – sielą. Šiaulių neurochirurgas Albertas Griganavičius, pateisindamas gydytojo specialybės pavadinimą, gydo ir kūną, ir dvasią.
Šiauliečiai savo miesto garbės pilietį pažįsta ne tik kaip gydytoją, bet ir kaip Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio aktyvistą, Sąjūdžio pirmeivį, jo kronikininką, užfiksavusį Sąjūdžio metų įvykius filmuotoje medžiagoje, Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekaną, Kalbos šventės, kuri vyko Šiauliuose 1988 metais, aktyvų dalyvį.
Visų daktaro iniciatyvų, pareigų, nuopelnų šiandien išvardyti ir aprašyti neturiu išsikėlęs tikslo. Skaitytojams pristatysiu A. Griganavičiaus gimtąja Kavarsko tarme parašytą knygą „Ku ašen da atamenu“.
Įamžino Tarmių metus
Yra žmonių, skeptiškai vertinančių Lietuvos Respublikos Seimo sprendimus tam tikrus metus įvardyti kokios nors srities metais, tačiau Lietuvos dialektologai džiaugiasi, kad 2013-ieji paskelbti Tarmių metais. Tai dar viena proga įamžinti Lietuvos dvasios turtą – tarmes, kurias kosmopolitėjančiame pasaulyje būtina prisiminti, saugoti ir puoselėti.
Šiaulių gydytojas A. Griganavičius Tarmių metus paminėjo konkrečiu žingsniu – išleido knygą – paminklą savo prigimtinei Kavarsko kalbai.
Meilę gimtajam kraštui ir tarmėms autorius deklaruoja jau pirmuoju knygos sakiniu: „Mūsų kalba – pati gražiause gelala, kekvenam kraštely žydinti takeis pat žedais, tiktai kitakeis atspalveis ar let kitakeis lapeleis,
kitakiom tarmėm, a tarmes ataina iš pačios artimiauses aplinkos su pirmaiseis išmaktais žodžeis“ (p. 7). Panašiai apie lietuvių kalbos tarmes yra sakęs A. Baranauskas, vienas iš pirmųjų tarmių tyrėjų, poetas, parašęs garsųjį „Anykščių šilelį“.
Kalbininkai tarmiškiems tekstams kelia daug reikalavimų: primygtinai > reikalauja, kad tekstai būtų sukirčiuoti, sutranskribuoti ir t. t. Kita vertus, skaitytojui nekalbininkui tokį tekstą skaityti sunkiau, painiau, todėl pateisinamas A. Griganavičiaus pasirinkimas supaprastinti tarmišką tekstą: pusilgius i, u jis žymi y, ū, vietoj ą, ę – ų, į.
Tarsi norėdamas apsidrausti nuo dialektologų kritikos, autorius rašo: „A kalbinykai, jėgu anys kylį ne nuo Kavarcka, tai či visai neturėtų jokia balsa, ba anys netūri gyva supratyma ape tų tarmį ir mana tarmį taisytų pale sava kurpalį“ (p. 8).
A. Griganavičius savo knygoje nesigilina ir į kalbininkų sugalvotus ir paskutinįkart 1964 m. A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus įteisintus skirstymus, kad Kavarskas įeina į rytų aukštaičių anykštėnų teritoriją.
Jis savo gimtąją tarmę tiesiog vadina „kavarckietiška tarme“.
Kavarskas – tarp Anykščių ir Ukmergės
Iš tiesų Kavarskas įsikūręs tarp Anykščių ir Ukmergės, dešiniajame Šventosios krante. Gal todėl autoriui Šventoji (tarmiškai Švintoji) – mieliausia vaikystės upė, į kurią dar įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė. Netoli ir Širvintos (rytų aukštaičiai širvintiškiai).
Taigi natūralu, kad įsikūrusio patarmių paribiuose Kavarsko gyventojams nebūdinga anykštėnų skiriamoji ypatybė – rotininkavimas (rotai „ratai“, šokų „šaką“, bosas „basas"), tačiau būdinga širvintiškių sena, redukcijos kelią einant iš Lietuvos pietų į šiaurę pradedanti ypatybė – trumpųjų balsių galūnėje – a vertimas į u. Taigi A. Griganavičius rašo: sunėnus/ „sūnėnas“, /myškus /"miškas“, /tėvus/ „tėvas“, /karus/ „karas“, /kytus/ „kitas“, /Vaižguntus/ „Vaižgantas“.
Kitas rytų aukštaičiams būdingas ypatybes studentams, moksleiviams gali dėstyti remdamasis A. Griganavičiaus knygos pavyzdžiais.
Rytų aukštaičių skiriamoji savybė – /an/, /am/, /em/, /en/ ir nosinių balsių /ą/, /ę/ vertimas /un/, /um/, /im/, /in/ ir /ū/, /y/. Taip kalbama ir Kavarske (knygoje): /unt/ „ant“, /Untanas/ „Antanas“, /švinte/ „šventė“, /brungiausių/ „brangiausią“, /undenį/ „vandenį“, /lungus/ „langas“, /untrų/ „antrą“, /brungus/ „brangus“, /švintintu/ „šventintas“, /stalų/ „stalą“, /pyrmųkart/ „pirmąkart“, /nustysys/ „nusitęsęs“, /apsitraukįs/ „apsitraukęs“, /tų/ „tą“.
Kavarske, kaip ir visų rytų aukštaičių plote, būdingas trumpųjų balsių /u/, /i/ ilginimas (ir tvirtapradžiuose dvigarsiuose /il/, /im/, /in, ir/, /il/, /ul/, /ur/), taigi rašoma: /pyrmus/ „pirmas“, /kylį/ „kilę“, /atminymui/ „atminimui“, /dydelį/ „didelį“, /viršutynis/ „viršutinius“, /būva/ „buvo“, /užlypt/ „užlipti“, /kiaušynių/ „kiaušinių“, /užaugynt/ „užauginti“.
Kavarsko tarmėje nekirčiuoti /o/, /uo/ verčiami į /a/, o /ė/, /ie/ – į /e/: /kaksai/ „koksai“, /kurena/ „kūreno“, /Švintosias/ „Šventosios“, /dvejų/ „dviejų“, /matinėlų/ „motinėlę“, /tarmes/ „tarmės“, /pre/ „prie“, /pemeniokai/ „piemeniokai“, /sėdava/ „sėdavo“, /kūre/ „kūrė“, /mamyte/ „mamytė“, /nesmata/ „nesimato“, /pylna/ „pilno“, /baltas/ /marškas/ „baltos marškos“, /ūžalai/ „ąžuolai“.
Kavarske kietinamas priebalsis /l/ prieš /ė/, /e/ tipo balsius bei dvigarsius: šakelas „šakelės“, /laisdava/ „leisdavo“, /gilala/ „gėlelė,/suslaist/ „susileisti“, /kumela/ „kumelė“, /saulala/ „saulelė“, /meilų/ „meilę“. Dažnai kietinamas ir /r/: /graičiau/ „greičiau“, /raikia/ „reikia“.
A. Griganavičiaus knygoje užfiksuota dažna einamojo vietininko forma,
> menanti, kad mūsų protėviai vartojo daugiau negu dabar vietininko formų: /širdin/ „į širdį, širdyje“, /nespjauk šulinin/ „nespjauk į šulinį“, /numete žemėn/ „numetė ant žemės“, /Sybiran /"į Sibirą“, /pirtin/ „į pirtį“, /vežiman/ „į vežimą“. Kad lietuvių kalboje šiuo metu įsigalėjusios prielinksninės konstrukcijos, rodo ir tokia A. Griganavičiaus užrašyta forma:
/tumsen medynen naman /"į tamsų medinį namą"; /Linai vėl grįžta namon, dabar jau beveik lig gala moterų glabon/ „grįžta į namus, į moterų globą „.
Iš rytų aukštaičių morfologinių ypatybių minėtini įvardžiai /anas/, /ana/, /anys/, /ašen/, kurie vartojami vietoj bendrinės kalbos /jis/, /ji/, /jie/, /aš/. Jie užfiksuoti ir Kavarske: /anas/, /anys/, /ašen/ „aš“, /ašei/ „aš“.
Iš sintaksės ypatybių minėtinos kitokios nei įprasta prielinksnių formos: /nuog/ „nuo“, /unt/ „ant": /makyna unt inžynere/;/vasarai ainunt ant pabaigos./ Rytų aukštaičiai vartoja daug slavizmų, atkeliavusių iš lenkų arba rusų kalbų. Daug jų užfiksuota ir A. Griganavičiaus knygoje: /bagota/ „turtinga“, /cviekus/ „vinis“, /pasišydys/ „pasijuoks“, /navatna/ „keista“, /štukoris/ „pokštininkas“, /pagrabus /"šermenys“, /prabočit/ „dovanoti“, /nusdyvit /"nustebti“, /rozus/ „kartas“, /liktoris/ „žvakidė“, /sodželka /"kūdra“, /šmatelis/ „gabaliukas“, /undarokus/ „sijonas“, /zacyrka/ „pieniška tešlos sriuba“.
Leidinio gale autorius, neanalizuodamas, kokia žodžių kilmė, iš kur jie atkeliavę į tarmę, skaitytojams parengė žodynėlį, kuris vadinasi „Kavarckietiškai lietuviškus žadinėlis“.
Reiklus dialektologas mokslininkas, vertindamas daktaro A. Griganavičiaus tarmiškai parengtus tekstus, galėtų rasti nevienodumų, sistemiškumo nebuvimą verčiant / neverčiant atskirus tarmės elementus, bet niekas nepaneigs, kad knyga, kurioje aprašoma šviesi nepriklausomybės ir skaudi okupacijų metų vaikiška patirtis, yra nuoširdi, parašyta širdies balsu, demonstruojanti, kad kiekvienam savo tarmė yra gražiausia, brangiausia.
Ar gali kritikuoti autorių perskaitęs knygos dedikaciją: „/Skiriu švesiausem atminymui visų brungiausių Mamytes ir Teveliūka, undėjusių mana lūpasna aukštaitiškų žodį, a širdin – meilų sava kraštui ir darbui."/
Duok, Dieve, kad Lietuvoje būtų daugiau tokių daktarų, inžinierių, mokytojų, darbininkų, kurie ne tik Tarmių metais sugrąžintų į dvasios gūžtą – prigimtinę kalbą, pradžių pradžią
--------------
A. Griganavičius. Ku ašen da atamenu. – Šiauliai: „Saulės delta“, 2012. – 96 p., iliustr.