Naujausios
Tarpukariu, iki 1940 metų visoje Lietuvoje buvo statoma daug įvairiausių cementinių, akmeninių, metalinių paminklų paminklėlių. Profesionalų skulptorių tuo metu buvo nedaug, tad juos daugiausia statė savamoksliai menininkai, dalis paminklų buvo meniškai silpni, o kartais ir visai jokio meniškumo nebuvo. Jie ženklino tai Nepriklausomybės dešimtmečius, tai Vytauto Didžiojo jubiliejų, tai šaulių, tai pavasarininkų ir kitų organizacijų sukaktis, bažnytines datas bei šventes.
Tuos paminklus smarkiai kritikavo Paulius Galaunė, tačiau ir jie, ypač šiandienos požiūriu, buvo daugiausia to meto meninė saviraiška, jos kūrybinių ir materialinių galimybių paliudijimas. Beveik visi jie buvo sunaikinti arba sugadinti tarybiniais metais.
Toks pat likimas ištiko ir profesionalių dailininkų sukurtus paminklus valstybės, kultūros veikėjams Kaune bei kitur. Didžiulį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus katedros fasado skulptūrų-akroterijų barbariškas sudaužymas, Trijų kryžių nuvertimas, kuriuos sukūrė įžymusis architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis ( beje, jis sukūrė paminklą Vytautui Didžiajam Krokuvoje, Šiluvos koplyčią).
Vandališkai pasielgta ir su „Kristaus Karaliaus“ bronzine skulptūra Palangos parke, kurios kelias, atrodo, pasibaigė Kretingos antrinių žaliavų bazėje. Šiuo metu Trys kryžiai Vilniuje atstatyti, katedros akroterijus atkūrė skulptorius Stanislovas Kuzma, Palangoje skulptūrą atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis.
Savotiškais paminklais – kryžiais ir koplytstulpiais Lietuva buvo itin gausiai papuošta. Jų buvo kapinėse, šventoriuose, sodybose, pakelėse ir ypač kryžkelėse. Jų puošyba ir įvairovė stebino užsieniečius, Lietuvoje buvo pradėtas jų tyrinėjimas, formų ir siužetų, puošybos simbolikos klasifikavimas.
Tarybiniais metais šie paminklai buvo laikomi tikėjimo atributika, kenksminga komunistinei ideologijai. Įvairia dingstimi jie buvo masiškai naikinami: tai tiesinant kelius, tai eismo saugumo tikslu ir kt.
Šio pobūdžio senoviškų, gražių paminklų išliko labai nedaug, tačiau ir tarybiniais metais slapčia jų buvo pastatoma. O ką jau kalbėti apie Kryžių kalno epopėją, virtusią tikru „kryžių karu“ Vien jo griovimų ir atstatymų istorija sudarytų solidų tomą.
Itin svarbi paminklų rūšis – memorialiniai paminklai, antkapiai, kapinės. Ir šioje srityje Lietuva pasižymėjo paminklų įvairove: mediniai kryžiai ir koplytėlės, metaliniai kryžiai, ypač antkapių viršūnėse, akmens deriniai, o gipsinės, akmeninės, bronzinės skulptūros daugiausia buvo statomos ant bajorų, kunigų antkapių.
Istoriniu požiūriu antkapiniai statiniai vertintini dviems kriterijais: antkapis įžymiam veikėjui ( J. Basanavičius, M. K. Šliūpas, Darius ir Girėnas...), aukšto meninio lygio eiliniam Lietuvos piliečiui. Ši vertybinė savastis būdinga ir viešiesiems paminklams.
Tarpukario Lietuvoje didžioji paminklų statybos banga buvo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties proga. Dideli ir maži, su Vytauto figūra ir be jos – jie buvo Lietuvos istorijos, jos didingumo ir nepriklausomybės simboliu ir todėl jie buvo naikinami tarybinės okupacijos metais. Tokio pat likimo sulaukė ir Nepriklausomybės dešimtmečiui, laisvės kovoms, įžymiems tautos atstovams skirti paminklai.
Tačiau vienas kitas paminklas išvengė tokio likimo. Štai paminklas Vytautui Didžiajam Juodeikiuose, panašus į analogišką paminklą Perlojoje. Tikriausia todėl, kad jis pastatytas atokioje vietoje prie Žagarės-Šakynos kelio, valdžia tiesiog neatkreipė į jį dėmesio. O jo autorius Juozas Šiauleckas neišvengė represijų – 1948 m. jis buvo nuteistas, kalėjo lageriuose. Kitaip klostėsi paminklo likimas Perlojoje: jį keletą kartų itin aktyviai gynė gyventojai ir jis išliko.
Paminklai gyvena savąjį gyvenimą, turi savąją biografiją: gimsta, pergyvena šlovės metą, miršta sava ar prievartine mirtimi. Sudėtingi, prieštaringi, netgi paradoksalūs paminklo ryšiai su atskiru žmogumi ir visuomene.
Pirmiausia tai – paminklo ir jo autoriaus santykis. Pastatytas paminklas tartum tolsta nuo autoriaus. Dažnai jis šlovės ir net šventumo aureole apgaubia autoriaus vardą ( nors galbūt autoriaus asmenybė neturi nieko bendra su idealu, kurį jis įkūnijo savo kūrinyje).
Tačiau yra ir kitokie ryšiai, kupini dramatizmo. Šiuo požiūriu ypač ryškus skulptoriaus Vinco Grybo likimas, Jis sukūrė paminklus Simonui Daukantui, Vincui Kudirkai, Vytautui Didžiajam (geriausi to meto monumentalistikos kūriniai), o pirmosiomis karo dienomis buvo nužudytas neva už tai, kad jo dirbtuvėje buvę Stalino, Lenino ar kiti biustai. Nors jo žūtis tebėra neaiški, tačiau šis tragiškas faktas lėmė, kad tarybiniais metais apie jį – pirmąjį iš lietuvių dailininkų – buvo parašyta monografija.
Skulptoriaus asmeninis likimas padėjo išsaugoti tokius paminklus, kurie tarybinei valdžiai buvo nepriimtini, pavyzdžiui, už V. Kudirkos tautinę giesmę (Lietuvos himną) ne vienas žmogus atsidūrė Sibire, o pats paminklas Kudirkai išliko.
V. Grybo paminklas Vytautui Didžiajam Atgimimo dienomis buvo atkurtas, iškilmingai atidengtas Kauno centre ir tapo pirmuoju naujosios kartos paminklu. Autoriaus ir jo kūrinių likimai iš tiesų paradoksaliai susipynę.
Įdomūs yra paminklo ir jo įkūnijamo herojaus ar įvykio santykiai.Jie priklauso nuo visuomenės pažiūrų į paminkle atvaizduotą asmenybę, įvykį.Nuolankumas, susižavėjimas, garbinimas kaitosi su abejingumu, priešiškumu ir neapykanta.
Asmenybės nuvainikavimo ir paminklų vertimo metu į meninę kokybę apskritai nekreipiama dėmesio, ji netenka prasmės. Medžiagos taurumas ir patvarumas, paminklo mastai ir sunaudotos lėšos, taip pat meniškumas nelaiduoja jam ilgo, o juo labiau amžino gyvenimo.
Kiekvienas paminklas pergyvena savąją istoriją. Taip yra ir su pateikiamu paminklų albumu. Įdomios istorijos tokių paminklų kaip V. Grybo Simonui Daukantui, 1863-jų metų sukilėliams ant Sukilėlių kalnelio Šiauliuose, iki šiol išlikęs ryškiausias Lietuvoje to sukilimo aukoms atminti ir pagerbti.
Paminklas Rimgailaitei Kurtuvėnų kapinėse turi savą įdomią istoriją Netikėtai mirus jaunai merginai iš Varšuvos buvo atvežta liūdinčios moters bronzinė skulptūra, Įrengtas granitinis rūsys ir pjedestalas, tačiau kilęs karas sutrukdė perkelti palaikus į rūsį. Vokiečių okupacijos metais vietos komendantas tą skulptūrą buvo išvežęs į Vokietją, tačiau dėl nežinomų priežasčių ją grąžino ir įmontavo į vietą.
Po karo vietos klebonas atsisakė paminklą pašventinti, nes kryželis su Nukryžiuotoju guli po merginos kojomis, todėl taip jis ir liko stovėti. Buvo nuomonių perkelti jį į Kauno meno muziejų, bet jis taip ir liko vietoje gausiai lankomas.
Jau atkurtos Nepriklausomybės pradžioje figūra buvo pavogta ir, tikriausiai, sunaikinta. Šiuo metu planuojama ją atstatyti, grąžinti vietovei lankomumo statusą.
Tokių ir panašių istorijų yra daug, atskleidžiami mažai žinomi ar net užmiršti paminklų autoriai, šlovinamieji herojai. Paminklų problemos – neišsemiamos. Paminklai – tie civilizacijos kūdikiai – atspindi visuomenės istorinę raidą ir patys veikia visuomenę.
Šis albumas – pirmas žingsnis paminklų istorijoje. Ne visi tų metų paminklai pateko į rinkinį. Paminėtini Tauragėje išlikęs J. Basanavičiaus paminklinis biustas, Šiupylių bažnyčios šventoriuje – paminklas pavasarininkų jubiliejui ir kt. Būta griovimų, atstatymų, o nemažai iš jų taip ir lieka praeities atgarsiu. Albumas skatina naujoms paieškoms, istoriniams, teoriniams svarstymams.
Savotiškai įdomūs tarybinės okupacijos metų skulptūriniai statiniai, tautų vado iškėlimas padangėn ir pačių šlovintojų nugramzdintas pragaran. Daug ką pasakytų to meto paminklų statistika.
Atgavus Nepriklausomybę prasideda nauja paminklų kūrybos banga, kupina senos ir naujos problematikos, ypač vieno kito išlikusio paminklo atveju.
Koks neretai sunkus ir ilgas yra naujųjų paminklų gimimas, kokias diskusijas sukelia jų meninės formos. Apie visa tai pirmiausia kalba patys paminklai.
