Palaimintojo pėdsakai liko ir mūsų krašte

Pa­lai­min­to­jo pėd­sa­kai li­ko ir mū­sų kraš­te

Bir­že­lio 25-ąją Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą vy­ko bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mės. Ar­ki­vys­ku­pas Teo­fi­lius Ma­tu­lio­nis (1873–1962) pa­skelb­tas pa­lai­min­tuo­ju. Tai reiš­kia, kad ne tik pri­pa­žin­tos as­mens do­ry­bės, bet ir at­pa­žin­ti Die­vo dar­bai, at­lik­ti per jo as­me­nį. Vys­ku­pai aiš­ki­na, kad pa­lai­min­tie­ji yra ne ma­žiau šven­ti už šven­tuo­sius, tik reiš­kia pa­mi­nė­ji­mo li­tur­gi­jo­je laips­nį.

Li­na RUD­NIC­KIE­NĖ

Bea­ti­fi­ka­ci­jos apei­goms va­do­va­vo po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus pa­siųs­tas Šven­tų­jų skel­bi­mo kong­re­ga­ci­jos pre­fek­tas kar­di­no­las An­ge­las Ama­tas SDB.

„Gar­bin­go­jo Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio gy­ve­ni­mas liu­di­ja drą­są ir tvir­tu­mą, ku­riais pa­pras­tas žmo­gus ga­li at­si­lai­ky­ti prieš są­ži­nės ir re­li­gi­jos lais­vę nie­ki­nan­čią sis­te­mą. Še­šio­li­ka me­tų ka­lė­ji­me ir ket­ve­ri na­mų areš­te ar­ki­vys­ku­pui bu­vo skir­ti ne už nu­si­kal­ti­mus, bet iš nea­py­kan­tos krikš­čio­niš­ka­jam ti­kė­ji­mui. Sa­vo kan­ki­nys­te ar­ki­vys­ku­pas Ma­tu­lio­nis pa­liu­di­jo iš­ti­ki­my­bę Evan­ge­li­jai ir mei­lę Baž­ny­čiai“, – sa­ko­ma pra­ne­ši­me.

T. Ma­tu­lio­nis, 1900 me­tais Pet­ra­pi­ly­je įšven­tin­tas ku­ni­gu, dar­ba­vo­si Lat­vi­jo­je – Va­rak­lia­nų ir Bi­ka­vos pa­ra­pi­jo­se, o nuo 1910 me­tų – Pet­ra­pi­ly­je. 1923 me­tais ku­ni­gas bu­vo suim­tas ir nu­teis­tas ka­lė­ti tre­jus me­tus. 1929 me­tais Pet­ra­pi­ly­je vys­ku­pas A. Ma­lec­kis T.Ma­tu­lio­nį, grį­žu­sį iš ka­lė­ji­mo, slap­ta įšven­ti­no vys­ku­pu, bet tais pa­čiais me­tais jis vėl bu­vo suim­tas ir iš­siųs­tas de­šim­čiai me­tų į la­ge­rį So­lov­kų sa­lo­se Ru­si­jo­je. Į Lie­tu­vą dva­si­nin­kas grį­žo 1933 me­tais. Try­li­ka me­tų pa­dir­bęs dva­si­nin­ko dar­bą, T. Ma­tu­lio­nis iš­vež­tas į Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­mą, vė­liau – į Mor­do­vi­ją.

Į Lie­tu­vą vys­ku­pas grį­žo 1956-ai­siais, ap­si­gy­ve­no Birš­to­ne, nes so­vie­tų val­džia ne­lei­do įsi­kur­ti Kai­šia­do­ry­se. Vė­liau už Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus įšven­ti­ni­mą vys­ku­pu jis iš­trem­tas į Še­du­vą.

Už ypa­tin­gą iš­ti­ki­my­bę Baž­ny­čiai po­pie­žius Jo­nas XXIII 1962 me­tais vys­ku­pui T. Ma­tu­lio­nui su­tei­kė ar­ki­vys­ku­po ti­tu­las. Tų pa­čių me­tų rugp­jū­tį bu­te Še­du­vo­je da­rant kra­tą ar­ki­vys­ku­pui su­leis­ta neaiš­kios su­dė­ties in­jek­ci­ja. Praė­jus trims die­noms, jis mi­rė.

Vi­zi­ta­vo pa­ra­pi­ją

Kau­ne gy­ve­nan­ti iš Jo­niš­kio kraš­to ki­lu­si Ire­na Liu­ci­ja Ke­re­ly­tė į „Si­dab­rės“ re­dak­ci­ją at­siun­tė laiš­ką, ku­ria­me pri­si­mi­nė, kaip 1939 me­tų lie­pos 26 d. vys­ku­pas T. Ma­tu­lio­nis vi­zi­ta­vo Jo­niš­kio pa­ra­pi­ją.

„(... Vys­ku­pas Teo­fi­lius Ma­tu­lio­nis, grį­žęs iš so­vie­tų są­jun­gos ka­lė­ji­mų, lan­kė įvai­rias Lie­tu­vos pa­ra­pi­jas. Ma­no tė­vai Liu­ci­ja ir Pra­nas Ke­re­liai iš­sau­go­jo fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je ta­da prie nau­jos gra­žios Jo­niš­kio kle­bo­ni­jos nu­si­fo­tog­ra­fa­vo Jo­niš­kio vals­čiaus ka­ta­li­kiš­kas bend­ruo­me­nė, įvai­rių ka­ta­li­kiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, kvies­ti­niai sve­čiai, pa­kvies­ti į po­kal­bį su vys­ku­pu jo vi­zi­ta­ci­jos pro­ga.

Jo­niš­ky­je vys­ku­pai vi­zi­tuo­da­vo kas pen­ke­ri me­tai. Pa­ra­pi­jo­je ir Jo­niš­kio baž­ny­čio­je ta pro­ga 1939 m. lie­pos 26 d. vy­ko di­džiu­lės iš­kil­mės. Jau­nuo­liams vys­ku­pas tei­kė Sut­vir­ti­ni­mo Sak­ra­men­tą, gau­si ku­ni­gų ir bend­ruo­me­nės pro­ce­si­ja ly­dė­jo jį apie baž­ny­čią. Bal­tais dra­bu­žiais pa­si­da­bi­nęs bū­rys gė­lių bars­ty­to­jų vi­sų prie­ky­je plaz­dė­jo. Ta pro­ga bu­vo au­ko­ja­mos šv. Mi­šios įvai­rio­mis in­ten­ci­jo­mis. Baž­ny­čia ne­su­tal­pi­no vi­sų mal­dai, tad ir šven­to­rius jų bu­vo pil­nas. Gie­do­to­jų cho­ro ir var­go­nų ai­das skam­bė­jo po vi­są Jo­niš­kį. Vy­ko įvai­rūs su­si­ti­ki­mai su į iš­kil­mes at­vy­ku­siais ku­ni­gais, ki­tais sve­čiais. Jo­niš­kie­čiai sve­čiams taip pat tu­rė­jo ką pa­pa­sa­ko­ti, pa­si­go­do­ti apie gy­ve­ni­mą, lū­kes­čius pa­ra­pi­jo­je. Mies­tas ūžė gies­mė­mis, dai­no­mis, šo­kiais, jau­ni­mo sam­bū­riais. Juk su­gu­žė­jo se­niai ne­si­ma­tę gi­mi­nai­čiai, bi­čiu­liai ir šv. Oną švęs­ti. Su­si­tik­ti – pro­ga iš­skir­ti­nė.

Ak­cen­tuo­ja­ma, kad šie me­tai – Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tai. Ta­čiau re­tai kur da­bar jį pa­ma­ty­si, o štai Jo­niš­kio mo­te­rys jau prieš 78-erius me­tus iš­kil­mė­se vil­kė­jo puoš­nius tau­ti­nius kos­tiu­mus. Gra­žu pa­žiū­rė­ti!, – taip laiš­ką už­bai­gia kraš­tie­tė Ire­na Liu­ci­ja Ke­re­ly­tė.

Te­be­sau­go­mas pa­lai­min­to­jo pa­si­ra­šy­tas ak­tas

Jo­niš­kio de­ka­nas Eduar­das Se­maš­ka kaip bran­giau­sią re­lik­vi­ją sau­go vys­ku­po Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio vi­zi­ta­ci­jos Jo­niš­ky­je 1939 me­tų lie­pą ak­tą, su­ra­šy­tą tų pa­čių me­tų lie­pos 30 d. Paš­vi­ti­ny­je.

„(...) Ka­no­niš­kai vi­zi­ta­ci­jai į Jo­niš­kį at­vy­ko­me tų pat me­tų lie­pos mėn. 24 die­ną. Di­de­liu iš­kil­min­gu­mu mus su­ti­ko Didž. Gerb. vie­tos kle­bo­nas, daug de­ka­na­to dva­siš­ki­jos, di­de­lė Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos or­ga­ni­zuo­tos ir neor­ga­ni­zuo­tos ka­ta­li­kiš­kos vi­suo­me­nės mi­nia. Baž­ny­čion įžen­gę klau­sė­me kun. Kle­bo­no ra­por­to, ku­ria­me jis skau­da­ma šir­di­mi nu­si­skun­dė dėl jo ga­no­mo­je pa­ra­pi­jo­je be­si­reiš­kian­čio in­di­fe­ren­tiz­mo bei re­li­gi­nio at­ša­li­mo, bet su džiu­gia šir­di­mi kons­ta­ta­vo Jo­niš­kio pa­ra­pi­jo­je be­si­reiš­kian­tį gy­vo­sios dva­sios są­jū­dį Ka­ta­li­kiš­ko­sios Ak­ci­jos, re­li­gi­nių pra­kti­kų, ka­ta­li­kiš­ko są­mo­nin­gu­mo pa­vi­da­lais. Pa­tys pra­bi­lo­me, pa­reikš­da­mi džiaugs­mą bei tė­viš­ką pa­si­ten­ki­ni­mą pa­ra­pi­jie­čių gra­žiu ka­ta­li­kiš­ku gy­ve­ni­mu ir pa­mo­kė­me bei pa­ra­gi­no­me ti­kin­čiuo­sius ryž­tin­gai lai­ky­tis Kris­taus moks­lo, ne­pa­si­duo­ti lai­ciz­mo ir in­di­fe­ren­tiz­mo su­ges­ti­joms, o sa­vo tau­riu ka­ta­li­kiš­ku gy­ve­ni­mu nu­to­lu­sius nuo Baž­ny­čios jai at­gal lai­mė­ti. Vi­siems Die­vo ma­lo­nė­je esan­tiems su­tei­kė­me 50 die­nų at­lai­dų, mel­dė­mės už mi­ru­sius, ka­no­niš­kai vi­zi­ta­vo­me Šv. Sak­ra­men­tą. Ry­to­jaus die­ną at­lai­kė­me skai­ty­tas Šv. Mi­šias ir tei­kė­me Sut­vir­ti­ni­mo Sak­ra­men­tą. Lie­pos mėn. 26 die­ną Šv. Onos at­lai­dų pro­ga ce­leb­ra­vo­me po­nti­fi­ka­li­nes Šv. Mi­šias ir su­tvir­ti­no­me. Gi lie­pos mėn. 27 die­ną lai­kė­me skai­ty­tas Šv. Mi­šias, su­tvir­ti­no­me, pa­sa­kė­me bai­gia­mą­jį žo­dį, pa­reikš­da­mi pa­dė­ką Jo Kil­ny­bei kle­bo­nui ka­nau­nin­kui P. Kor­zo­nui ir jo bend­ra­dar­biams už pa­ro­dy­tą mums la­bai di­de­lį nuo­šir­du­mą ir ti­kin­tie­siems už skait­lin­gą da­ly­va­vi­mą mū­sų Jo­niš­ky­je lan­ky­mo­si me­tu. Po to lan­kė­mės Kal­ne­lio Kop­ly­čio­je, kur apy­lin­kės ti­kin­čių­jų bu­vo­me gra­žiai su­tik­ti, ap­žiū­rė­jo­me ge­rai tvar­ko­mą be­ne­fi­ci­ją. Vi­so su­tvir­ti­no­me 1266 as­me­nis.

Mū­ri­nė baž­ny­čia – mū­ri­nė, di­din­ga. Vie­tos Kle­bo­no, jo pa­ra­pi­jie­čių pa­stan­go­mis gra­žiai iš­puoš­ta pa­li­ko mums neiš­dil­do­mo įspū­džio Kle­bo­nas Jo Kil­ny­bė Ka­nau­nin­kas P. Kor­zo­nas – ho­mo ecc­le­siae (iš lo­ty­nų kal­bos – Baž­ny­čios žmo­gus) sa­vo di­de­liu rū­pes­tin­gu­mu baž­ny­čią už­lai­ko pa­vyz­din­go­je tvar­ko­je. Li­tur­gi­niai dra­bu­žiai bei in­dai už­lai­ko­mi gra­žiai ir Didž. Gerb. Ka­nau­nin­ko pa­stan­go­mis pa­sku­ti­niais me­tais baž­ny­čia sko­nin­gai sko­nin­gai at­re­mon­tuo­ta, įgy­ta nau­jų li­tur­gi­nių dra­bu­žių bei in­dų. Baž­ny­ti­niai tro­be­siai ge­ra­me sto­vy­je. (...) Mus la­bai džiu­gi­na gra­ži san­ty­kių har­mo­ni­ja tarp Didž. Gerb. Kle­bo­no, jo bend­ra­dar­bių vi­ka­rų ir ku­ni­go vie­tos ka­pe­lio­no. (...) Mes esa­me la­bai pa­ten­kin­ti baž­ny­ti­niu gie­do­ji­mu, ku­ris la­bai gra­žiai pa­si­tar­nau­ja ti­kin­čių­jų mal­dos nuo­tai­kai ir ku­rių be abe­jo puo­se­lė­ja­mas ir ug­do­mas ne be dva­sios va­dų pa­stan­gų. Gra­ži dvie­jų aukš­tų prie­glau­da kal­ba, kad so­cia­li­nė ak­ci­ja ir Mei­lės įsa­ky­mas gy­vai rea­li­zuo­ja­mas pa­ra­pi­jos gy­ve­ni­me. Su ma­lo­nu­mu ir džiu­gio­mis min­tis su­ti­ko­me Gerb. Kle­bo­no ke­ti­ni­mą ir jau pa­ro­dy­tas rea­lias pa­stan­gas pa­sta­ty­ti di­de­lį tri­jų aukš­tų pa­ra­pi­jos na­mą su sa­le ir ki­to­mis pa­tal­po­mis, ku­rių da­lį iš­nuo­mo­jus, bus gau­ta pa­ja­mų šio na­mo iš­lai­ky­mui pa­deng­ti.

To­dėl Ap­vaiz­da te­tei­kia Gar­biam Ka­nau­nin­kui Kle­bo­nui P. Kor­zo­nui gra­žios ir il­gos svei­ka­tos ir ki­tų sa­vo ma­lo­nių, ku­rių stip­ri­na­mas ga­lė­tų sėk­min­gai įvyk­dy­ti sa­vo pa­si­ry­ži­mus ir iš­ga­nin­gus dar­bus Baž­ny­čiai ir Jo­niš­kio pa­ra­pi­jai. O jo pa­gal­bi­nin­kams Kun. J. Ar­mo­nui, kun. B. Ra­da­vi­čiui, vie­tos gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nui kun. P. Ra­ce­vi­čiui pra­šo­me Aukš­čiau­sią­jį siųs­ti pa­lai­min­gos iš­tver­mės ir to­liau taip gra­žiai dirb­ti sie­lų ge­ro­vei. Šių jaus­mų ve­di­ni iš šir­dies jiems vi­siems tei­kia­me ga­ny­to­jiš­ką pa­lai­mi­ni­mą. Theop­hi­lus Ma­tu­lio­nis, Ti­tu­la­ri­nis Mat­re­gos Vys­ku­pas“ (kal­ba ne­tai­sy­ta – aut. pa­st.).

Nuot­rau­ko­je cent­re, ap­si­siau­tęs ska­ra, sė­di vys­ku­pas Teo­fi­lius Ma­tu­lio­nis. Jam iš de­ši­nės – Jo­niš­kio kle­bo­nas Po­vi­las Kor­zo­nas. Iš de­ši­nės į kai­rę pir­ma sė­di Stan­kai­tie­nė iš Bi­vai­nių kai­mo, ket­vir­ta – tau­ti­niu kos­tiu­mu vil­kin­ti Pet­ru­tie­nė iš Kir­nai­čių kai­mo, penk­ta – Liu­ci­ja Ke­re­lie­nė iš Ro­pi­nin­kų kai­mo. Prie lan­go ir sie­nos iš de­ši­nės į kai­rę pir­mas sto­vi Pet­ru­tis iš Kir­nai­čių, ant­ras – Pra­nas Ke­re­lis iš Ro­pi­nin­kų kai­mo, penk­tas – Mo­tie­jus Kark­lius iš Ro­pi­nin­kų kai­mo. Iš kai­rės į de­ši­nę ket­vir­tas sto­vi ka­pe­lio­nas kun. Pau­lius Ra­ce­vi­čius, nu­žu­dy­tas 1941 m. bir­že­lio mėn. Ant­ro­je ei­lė­je ties du­ri­mis ku­ni­gas Ra­da­vi­čius, ša­lia jo į de­ši­nę – ku­ni­gas Ur­mo­nas. Tur­būt dar yra gy­vų jo­niš­kie­čių, ku­rie at­pa­žins ir dau­giau šio­je nuo­trau­ko­je su da­bar jau pa­lai­min­tuo­ju Vys­ku­pu T. Ma­tu­lio­niu įsiam­ži­nu­sių žmo­nių.

Iš I. L. Ke­re­ly­tės as­me­ni­nio al­bu­mo

Vys­ku­po Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio su­tik­tu­vės Jo­niš­ky­je 1939 me­tų lie­pą.

Iš Leo­no Ka­ra­liū­no su­kaup­to ar­chy­vo

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

T. Ma­tu­lio­nio vi­zi­ta­ci­jos Jo­niš­ky­je 1939 me­tais su­ra­šy­tas ak­tas te­be­sau­go­mas Jo­niš­kio baž­ny­čio­je.