Pakruojis turi knygą apie senąsias šventvietes

Janinos ŠAPARNIENĖS nuo­tr.
Nau­ja­ja­me lei­di­ny­je de­ta­liai pri­sta­to­mos trys šim­tai tris­de­šimt trys Pak­ruo­jo ra­jo­no švent­vie­tės.
Pak­ruo­jo si­na­go­go­je vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ta ar­cheo­lo­go Vy­kin­to Vait­ke­vi­čiaus kny­ga "Se­no­sios Lie­tu­vos švent­vie­tės. Pak­ruo­jo ra­jo­nas". Reikš­min­go lei­di­nio su­tik­tu­vės su­trau­kė be­si­do­min­čius is­to­ri­ja iš vi­so ra­jo­no.

Kny­gos pri­sta­ty­mas ir su­si­ti­ki­mas su au­to­riu­mi V. Vait­ke­vi­čiu­mi – vie­nas iš ant­ro­sios Pie­nių žy­dė­ji­mo šven­tės ren­gi­nių Pak­ruo­jo si­na­go­go­je. Dar iki jo pra­džios ar­cheo­lo­gą ap­spi­to su­si­do­mė­ju­sie­ji lei­di­niu: ne tik pir­ko, bet ir pra­šė au­tog­ra­fų. Kny­ga ga­li pa­si­nau­do­ti ir mėgs­tan­tie­ji ke­liau­ti: jo­je pa­teik­tos švent­vie­čių koor­di­na­tės, že­mė­la­piai.

V. Vait­ke­vi­čius su­si­rin­ku­siems pa­sa­ko­jo, kaip rin­ko me­džia­gą kny­gai: su tal­ki­nin­kais lan­kė to­li­miau­sius Pak­ruo­jo ra­jo­no kam­pe­lius, kal­bi­no vy­res­nio am­žiaus žmo­nes, ieš­ko­jo pa­sa­ko­ji­muo­se mi­ni­mų ak­me­nų, me­džių, vie­to­vių. Ki­ta da­lis dar­bo – Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je, kur bu­vo var­to­mi se­ni do­ku­men­tai, žy­miau­sio Žiem­ga­los kraš­to­ty­ri­nin­ko Juo­zo Šlia­vo rank­raš­čiai.

"Pak­ruo­jis – tur­tin­gas švent­vie­čių kraš­tas, kny­go­je jų ap­ra­šy­tos 333. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia met­ro tiks­lu­mu nu­sta­ty­ti, kur kas ga­lė­jo bū­ti. Nuo lai­kų, ka­da švent­vie­tė­se bū­da­vo at­lie­ka­mos apei­gos, šios vie­tos la­bai pa­si­kei­tė. Upe­liai su apei­gi­nė­mis mau­dyk­lo­mis, ku­rių van­de­ny­se ti­kė­ta­si gau­ti jė­gų ir svei­ka­tos, pa­vers­ti me­lio­ra­ci­jos grio­viais... Pa­sa­ko­ji­muo­se mi­ni­ma švent­vie­tė, apie pu­sant­ro šim­to hek­ta­rų Ga­čio­nių Ąžuo­ly­nė šio­mis die­no­mis – tik ari­muo­se ties Ge­tau­tais be­li­kę pa­sku­ti­niai de­vy­ni ąžuo­lai. Ir tie pa­tys apa­ria­mi prie pat šak­nų, ga­li­mai ti­kin­tis, kad taip ža­lo­ja­mi nu­džius ir juos bus ga­li­ma nu­pjau­ti. Kaip aria­mos že­mės pė­da ska­ti­na ne­gerb­ti sa­vo praei­ties"... – ap­gai­les­ta­vo V. Vait­ke­vi­čius, var­din­da­mas de­šim­tis pra­ra­di­mų.

Nors am­žiai smar­kiai pa­kei­tė švent­vie­tes, ar­cheo­lo­gas įsi­ti­ki­nęs: to­kio­se vie­to­se iki šiol ga­li­mos re­li­gi­nės pa­tir­tys. Žiem­ga­lių pro­tė­vių su­kur­tas šven­tu­mas, kaip pa­li­ki­mas, nie­kur ne­din­go, jis vei­kia per kū­ną, per jaus­mus. Apie tai pa­sa­ko­ja ne­to­li švent­vie­čių gy­ve­nan­tys žmo­nės – apie neįp­ras­tus sap­nus, po­jū­čius. Ne vie­no­je so­dy­bo­je te­be­sau­go­mi se­no­vi­niai du­be­nuo­tie­ji ak­me­nys – per kar­tų kar­tas nuo ikik­rikš­čio­niš­kų, Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kų, atė­ję sa­vo­tiš­ki na­mų al­to­rė­liai, prie ku­rių bend­rau­ta su die­vais, au­ko­ta.

V. Vait­ke­vi­čiui be ki­tų už­duo­tas klau­si­mas – ar dar ga­li­ma iš­siaiš­kin­ti Sau­lės mū­šio vie­tą? Ar­cheo­lo­go nuo­mo­ne, tvir­tai nu­si­sta­čius ir su­vie­ni­jus jė­gas, tai pa­da­ry­ti ga­li­ma. Ta­čiau ty­ri­nė­to­jams ke­lią už­ker­ta pri­va­tūs in­te­re­sai: di­džio­ji da­lis že­mės – ūki­nin­kų nuo­sa­vy­bė. O jie  ofi­cia­liais ty­ri­nė­ji­mais ne­suin­te­re­suo­ti, nes ne vie­nas tu­ri ra­tą sa­vų "ieš­ko­to­jų", gink­luo­tų me­ta­lo ieš­kik­liais. Ir sa­vi­nin­kus do­mi­na že­mė­je ras­tos se­nie­nos, kaip ga­li­my­bė pa­si­pui­kuo­ti ar­ba par­duo­ti. To­kių ra­di­nių rin­ka yra: in­ter­ne­te pre­kiau­ja­ma, pa­vyz­džiui, ak­me­ni­niais kir­vu­kais...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.